Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą vasario mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/02/the-eu-could-it-really-collapse/

ES yra sunkioje padėtyje. Galima būtų ir pridėti – gilioje krizėje.

Vis dar tęsiasi neišspręsta euro krizė. Tvyro nuolatinė teroristinių išpuolių grėsmė. Tebevyksta beveik niekieno nekontroliuojama imigracijos banga, kuri kelia pavojų Šengeno taisyklėms. Yra itin kategoriškus sprendimus priimantis Rusijos režimas. Kyla populizmo banga, ypatingai Višegrado grupėje Centrinėje Europoje, bet ne tik ten. Tuo pačiu metu Amerikoje du kandidatai populistai gauna vis didesnį rinkėjų palaikymą, o Kinija gilina krizę Pietų Kinijos jūroje. Gi Vokietijos kanclerė, neseniai pagerbta kaip „Metų žmogus“, išgyvena savąją, kol kas didžiausią jos karjeroje, krizę.

Klausimas toks: Ar jūs manote, kad Europos Sąjungos suirimas arba žlugimas yra reali galimybė?

Atsakymas:

Prieš porą metų pateiktas klausimas skambėtų keistai. Dabar jau ne. Galima būtų papildomai išvardinti dar keletą krizės požymių, svarbiausias iš kurių – solidarumo stoka. Kolektyviai priimami sprendimai nevykdomi. Jau dabar turime dviejų greičių Europą – eurozona ir likusios šalys. Gali atsirasti trijų, keturių ir dar daugiau greičių Europa.

Gal Europa galėjo išlikti stipri ir patraukli apjungdama ne daugiau kaip 12-15 valstybių? Dalies Turkijos ir Ukrainos gyventojų svajonės įstoti į ES aiškiai tampa miražu.

Negalima pamiršti ir globalios krizės. Prasidėjusi 2008 metais nuo finansinių institucijų kracho ir sukrėtusi  ES ekonomiką, krizė pasipildė karų, konfliktų ir nestabilumo židinių plitimu, neregėtais migrantų srautais įvairiuose žemynuose, įsibėgėjančia klimato kaita, stabdoma daugiau žodžiais. Paradoksas – įveikus tarybinį komunizmą, ideologinį susiskaldymą, dviejų supervalstybių priešpriešą, saugumo ir stabilumo pasaulyje daugiau neatsirado.

Yra dar vilties, kad Europos Sąjunga įveiks solidarumo trūkumą ir, gal būt net sumažėjusi, atsigaus ir vėl taps patraukliu pavyzdžiu. Jei Europa neras jėgų atsinaujinimui, tai reikš, kad ir jos, ir viso pasaulio laukia nepaprastai sunkūs išbandymai, o gal ir katastrofa.

Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą vasario mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/02/populism-triumphs-at-us-primaries/

Preliminariniuose rinkimuose Amerikoje triumfuoja populizmas.

Amerikos preliminarinių rinkimų kampanija kol kas tik patvirtina, kad populizmas joje yra dominuojantis bruožas. Vienas (iš trijų) demokratų kandidatas ir du su puse (iš likusių aštuonių) respublikonų kandidatų yra aiškūs populistai.

Partijų susirinkimas Ajovoje parodė, kad lygiai pusė demokratams palankaus elektorato remia populistą Bernį Sandersą. Tarp respublikonų 52 proc. palaikė aiškius populistus (Kruzą ir Trampą), o kiti 24 proc. – populistų pamėgdžiotoją (Rubio). Santykinai nuosaikūs balsai – Bušo, Fiorinos, Keisiko, Krisčio – kartu surinko mažiau nei 10 procentų taškų. Jie buvo sutriuškinti.

Dar anksti apibendrinti šiuos pirmuosius rezultatus. Bet po kelių savaičių galime likti su keturiais-penkiais kandidatais iš kurių trys (arba keturi) bus populistai teigiantys, kad tik Amerikos atskyrimas nuo globalizacijos yra teisingas atsakymas visoms nežinomybėms ir skubioms problemoms spręsti.

Kaip tai galėtų įtakoti Amerikos elgesį ir politiką globaliniu mastu ateityje?

Atsakymas:

Taip, populistai aiškiai vyrauja tarp kandidatų į Amerikos prezidentus. D. Trampas turi labai realius šansus laimėti Respublikonų partijos nominaciją. Nors ne populistė H. Klinton lieka būsimų rinkimų favorite, ir ji bus priversta atsižvelgti į savo veržlius varžovus ir naudoti populistinę retoriką. Bet kokiu atveju ryškėja tendencija, kad populistai vaidins vis didesnį vaidmenį Amerikos politikoje. M. Blumbergo svarstymai kandidatuoti kaip nepriklausomam kandidatui gali atspindėti JAV istablišmento nerimą, jų baimę, kad nelaimėtų populistas.

Europos pavyzdys rodo, kad populistai ne tik žengia į valdžią, bet jau yra valdžioje kai kuriose šalyse ir pastoviai judina ES pamatus. Populistai neretai iškelia gerus klausimus, bet pateikia blogus atsakymus. Jie atspindi didėjančio žmonių skaičiaus nepasitenkinimą ir tradicine politika, ir politikais, jų naudojamais metodais. Vis labiau į politiką skverbiasi šou elementai, sugebėjimas kalbėti žmogaus gatvėje kalba.

Iš pirmo žvilgsnio Amerikos politinė sistema subalansuota ir stipri, kad atlaikytų populistų atakas ir paverstų juos tradiciniais politikais, žaidžiančiais pagal nusistovėjusias taisykles.  Tačiau pasaulis keičiasi – ir ne į gerąją pusę – gan sparčiai. Šįkart H. Klinton gal ir laimės, bet po ketverių metų…

Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje. 

Štai tokį klausimą sausio pradžioje gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/01/will-liberalism-last-through-the-current-crises/

Ar išliks liberalizmas dabartinėje krizėje?

Praėjusieji metai buvo sunkūs ne tik dėl įvairių išbandymų ir krizių. Jie taip pat išryškino momentą, kai liberalizmas ėmė jausti ganėtinai didelį spaudimą – galbūt pirmą kartą po Rytų-Vakarų konflikto pabaigos.

Tarkime, kad liberalizmas labiausiai remiasi trimis prielaidomis. Pirmoji – tarptautinė sistema turėtų laikytis elgesio taisyklių rinkinio, kuris yra laiduojamas Jungtinių Tautų. Antroji – vidaus apribojimai ir struktūros yra labai svarbūs atitinkamos valdžios vykdomai politikai. Trečioji – laikykime, kad demokratinė taika dažniausiai pasiteisina. Tad demokratijos plėtra, skaidrumas, valdžių padalijimas ir mažumų teisių gynimas nėra tik madingos idėjos ir pamatiniai Europos Sąjungos principai, bet ir apskritai pagrindinės atramos sveiko bendravimo tarp pasaulinės arenos veikėjų – valstybių ir tarptautinių organizacijų.

Tuo tarpu 2015-aisiais šios idėjos patyrė nemenkus išbandymus. Tai, kad ponas Putinas ir ponas Xi laikosi kitokių požiūrių, nebuvo didelė staigmena. Bet ir kai kurie Europos lyderiai mąsto panašiai – pirmiausiai reikėtų paminėti Vengrijos ministrą pirmininką Orbaną ir Turkijos Prezidentą Erdoganą. Prie šio sąrašo galima būtų pridėti ir naująją Lenkijos valdžią. Negalime užmiršti radikalių populistinių judėjimų, ypač Prancūzijoje ir Švedijoje, taip pat Olandijoje ir Suomijoje, o tam tikru mastu ir Graikijoje, Ispanijoje, ir Italijoje. Musulmoniškas fundamentalizmas sukuria dar kitokį, gal net labiau grėsmingą išbandymą liberaliai santvarkai.

Taigi pirmas Naujųjų Metų klausimas yra:

Ar Fukujamos mintis apie istorijos koncepcinio vystymosi pabaigą pagaliau paseno? Ar liberalizmo kelias vis dar tinkamas socialinei ir politinei plėtrai?

Atsakymas:

Fukujamos išvada apie istorijos pabaigą ir liberalizmo triumfą turėjo pagrindą kelis dešimtmečius po TSRS subyrėjimo ir tarybinio komunizmo kracho. Tačiau ir per tą laikotarpį buvo JT chartijos pažeidimų.

Vis labiau aiškėja, kad 2008 metai – pasaulinės finansinės–ekonominės krizės pradžia – žymi ribą to laikotarpio, kai pasaulis įklimpo į permanentinę krizę. Šioje situacijoje reikėtų pirmiausiai stiprinti JT ir regionines tarptautines organizacijas. Tikrumoje vyksta visai priešingi dalykai. ES dar neseniai rodė pavyzdį kitiems kontinentams. Dabartiniai konfliktai, galintys sugriauti šį tikrai taip reikalingą, nematytą pasaulio istorijoje darinį, siunčia pavojaus signalą ir kitiems žemynams. Vis garsesni balsai apie kelių greičių Europą, apie palikimą ariergarde šalių, pažeidinėjančių „žaidimo taisykles“ (Vengrija, Lenkija – jų tikriausiai bus daugiau, tame tarpe ir iš senųjų ES šalių).

Teks, ko gero, priprasti prie to, kad „klasikinio liberalizmo“ valstybių plotas pasaulio žemėlapyje ne plėsis, o trauksis. Gal tai ir nebūtų taip blogai, jeigu pavyktų įtvirtinti didesnę įvairovę modelių, kurie užtikrintų pagrindines žmogaus ir valstybių teises kad ir platesnėje interpretacijoje.  Jeigu pasaulio valstybės didžiųjų iniciatyva turėtų ryžto rekonstruoti JT atsiliepiant į naujus itin pavojingus iššūkius suteikiant joms daugiau įgaliojimų. Kitaip perspektyvos gali būti liūdnos.

Nėra abejonės, kad savarankiškos LKP virsmas į Lietuvos Demokratinę Darbo Partiją sustiprino socialdemokratiją ir apskritai kairįjį partinį flangą, nors iki dviejų socialdemokratinių partijų susijungimo dar buvo likę 11 metų. Ta proga, gal ir kiek nutoldamas nuo temos, norėčiau prisiminti du visiems gerai žinomus vardus, kurie ir šiandien skamba garsiai, kurie mums, socialdemokratams, svarbūs. Kalbėsiu apie du žmonės, bet tokių yra žymiai daugiau, kai kurie dalyvavo ir pirmajame LDDP suvažiavime.

Kai 1988-aisias daugpartinė sistema žengė pirmuosius žingsnius, tuometiniame LKP CK ryškėjo nusiteikusių reformuoti partiją grupė. Gerai supratome, kad daug kas priklausys nuo to, ar sugebėsime rasti bendrą kalbą su atsikūrusiais socialdemokratais, kurių tarpe irgi buvo įvairių nuotaikų. Gerai prisimenu, kaip tuometine Liudo Giros gatve trise žygiavome į susitikimą su mums dar nepažįstamais socialdemokratais – tuometiniame „Žinijos“ pastate buvo įsikūrusi jų būstinė. Mes su Vladu Beriozovu jautėmės tvirtai, nes kartu buvo Justinas Marcinkevičius. Būtent jo dalyvavimas pavertė pirmąjį pokalbį su socialdemokratų partijos vadovais Kazimieru Antanavičiumi, Vyteniu Andriukaičiu ir Dobilu Kirveliu konstruktyviu. Tuo metu Justino Marcinkevičiaus reikėjo visur – žmonės labiausiai norėjo išgirsti būtent jį pirmuosiuose masiniuose mitinguose, jis pradėjo Sąjūdžio suvažiavimą, jis buvo viena iš svarbiausių figūrų LKP XX suvažiavime.

Ne paslaptis, kad Justinas Marcinkevičius galėjo tapti pirmuoju demokratiškai, visuotiniu balsavimu išrinktu Lietuvos prezidentu. Reikėjo tik jo sutikimo, kai 1993 metų pradžioje Algirdas Brazauskas labai įkalbinėjo kandidatuoti į šį postą. Tik poetui atsisakius A. Brazauskas apsisprendė pats žengti į prezidentus. Jie visada gerai vienas kitą suprato, juos vienijo socialinis jautrumas, siekis ne skaldyti, o vienyti Lietuvą.

Ir poetas ir politikas jau seniai yra tapę oponentų puolimų taikiniais, visokiais būdais mėginančiais sumenkinti jų nuopelnus Lietuvai, santarvei. Bet pastaraisiais metais, labai pasiskaičius kai kuriuos portalus, matyti, kad tos pastangos ypač suintensyvėjo. Kodėl? Matyčiau kelias priežastis. Tie du iškilūs žmonės ir dabar vis dar meta galingą šešėlį, kuris esą trukdo atsiskleisti vieno vienintelio teisingo kelio žinovui ir vedliui, jo palaikytojams ir palaikytojoms. Ir dar. Ir Justinas Marcinkevičius, ir Algirdas  Brazauskas turėjo tvirtą autoritetą, buvo žmonių gerbiami ir anoje, nelaisvoje Lietuvoje, ir laisvoje Lietuvoje. O taip, anot tų vienintelių teisiųjų, juk negali būti! Todėl žūtbūtinės pastangos apdrabstyti purvais, sumenkinti tų žmonių atminimą.

Netvirtinu, kad mūsų partija visada privalėtų tuoj pat reaguoti į šmeižtus, priminti istorinius faktus. Kita vertus, savalaikė, manyčiau, jaunųjų socialdemokratų iniciatyva dėl paminklo J. Marcinkevičiui, Juozo Bernatonio komentaras, parodantis tų puolimų iniciatorių silpnumą. Bet svarbiausia, mano galva, kai priimami sprendimai – ir partijoje, ir Seime, kur mes  esame pagrindinė valdančios  koalicijos jėga – dažniau pagalvoti: o kaip pasielgtų Justinas Marcinkevičius, Algirdas Brazauskas vienoje ar kitoje situacijoje. Ir nepataikauti tiems politikams, kad ir užimantiems labai svarbius postus, ir toms politinėms jėgoms, kurios siekia sunaikinti šviesių žmonių atminimą, suskaldyti, sunaikinti ir mūsų partiją. Žodžiu, veikia panašiai, kaip ir prieš 25 metus.  Nepavyko tada, nepavyks ir dabar.

Todėl socialdemokratai, manau, privalo gerbti ir saugoti atminimą apie Justiną Marcinkevičių, Algirdą Brazauską. Ir apie kitus iškilius žmones, jungiančius epochas – Joną Kubilių, Kazimierą Antanavičių, Juozą Bulavą, Alfonsą Maldonį, Česlovą Kudabą, Jurą Požėlą…

Kalba, pasakyta 2015 m. gruodžio 9 d. LDDP įkūrimo 25-mečio konferencijai Seimo Konstitucijos salėje

Marios ir pastovumas

Kai rašydavau Algirdui Brazauskui gimimo dienai ar kalėdinius sveikinimus, dažnai palinkėdavau palankaus vėjo į jo bures.

Nuo jūros, marių, vėjo ir prasidėjo mūsų pažintis. Aštuntojo dešimtmečio viduryje dirbau užsienyje ir atostogas su visa šeima praleisdavome Lietuvoje, dalį jų būtinai Nidoje. Mėgau plaukioti, bet kokiu oru neišlįsdavau iš jūros. Ir A. Brazauskas mėgo plaukioti, tik daugiau ne vandenyje, o ant vandens. Jis, tuo metu jau patyręs buriuotojas, pakviesdavo paplaukioti jachta Kuršių mariose, kartais net ir į audringą Baltijos jūrą išsiruošdavome. Visada kartu plaukdavo jo dvynukės Audra ir Laima – užgrūdintos marių ir jūrų vėjų, neišlepintos, santūrios. Žmona Julija – visad draugiška, nuoširdi – irgi neretai išplaukdavo į marias.

Taip su visa mano šeima patekome į Algirdo Brazausko draugų – buriuotojų kompaniją. Išskirtinės asmenybė ten buvo Algimantas Zaviša, Neringos vyriausias architektas, ir jo patikimoji užuovėja – žmona Aldona, vadovavusi miesto komunalininkams. Jau vėliau susipažinome su A. Brazausko jaunystės draugais. Akademikas Jurgis Vilemas kažkada mokė A. Brazauską buriavimo pradžiamokslio, plaukdami vienoje jachtoje jie buvo tapę Lietuvos čempionais. O vėliau Jurgis su žmona Judita kartu su Brazauskais ramiai pasiplaukiodavo mariose. Lietuvos buriavimo asas Balys Žumbakis ir jo žmona Gerda irgi priklausė artimų A. Brazausko bičiulių ratui. Beje, jis vis1 gyvenimą liko ištikimas buriavimui ir Nidai, jokie užsienio kurortai nepaviliodavo jo ilgesniam laikui.(papildymas).

Anais laikais vienas aukštas pareigūnas stebėjosi: tas Brazauskas kaip kokia balta varna – tapo CK sekretoriumi, o draugų nepakeitė, vis su tais savo Kauno buriuotojais bičiuliaujasi…

Tą Algirdo Brazausko „baltavarniškumą“ pastebėjau jau seniai. Tarkim, mano tėvas, jau pensininkas, šventė 75-metį. Tuometinis politinis elitas gerai žinojo, kad po daugelių konfliktų su A. Sniečkumi pastarasis, švelniai tariant, jo nemėgsta. Tą dieną tėvas gavo Lietuvos vadovybės narių tik raštiškus sveikinimus. O asmeniškai pasveikinti į Čiurlionio 16-2 užsuko nemaža rašytojų, žurnalistų, kultūros bei mokslo žmonių. Ir štai laiptais į antrą aukštą kopia Algirdas Brazauskas su gražia puokšte. Toks vizitas tikrai neįėjo į Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus pramonei pareigas, jie su tėvu buvo mažai pažįstami. Tačiau A. Brazauskas laikė reikalingu asmeniškai paspausti jubiliatui ranką, nors žinojo, kad kitą dieną apie tai ironiškai šnibždėsis CK koridoriuose ir tas šnibždesys pasieks pirmojo sekretoriaus ausis.

O štai lyg ir atvirkštinis epizodas. Kai jau dirbau Centro Komitete ir sekretorius pramonei pirmą kartą pakvietė užeiti į poilsio kambariuką šalia jo kabineto, ant staliuko prie sofos pastebėjau nedidelį Antano Sniečkaus portretą. Tai buvo vienintelis buvusio „pirmojo“ portretas CK rūmuose. Savotiškas iššūkis: elgiuosi taip, kaip laikau teisingu, nesidairydamas, kas ką pasakys. Suprato, be abejo, kad tai nepatinka naujajam „pirmajam“ P. Griškevičiui, kuriam buvo sunku susitaikyti su pirmtako autoritetu ir populiarumu. Tačiau tai nereiškė, kad A. Brazauskas  aklai garbino A. Sniečkų, kuris jį pastebėjo ir iškėlė. Kartą, kai važiavome kartu į Kauną, jis pasvertai kalbėjo apie ilgametį respublikos vadovą, pažymėdamas stipriąsias jo puses, įžvelgdamas ir silpnąsias.

 Permainų vėjuose

Dar pertvarkai nepasiekus Lietuvos, įstrigus, pasak rašytojo V. Petkevičiaus, Baltarusijos pelkėse tarp Baranovičių ir Molodečno, Algirdas Brazauskas kartu su Lionginu Šepečiu išsiskyrė iš kitų tuometinių vadovų tuo, kad mokėjo įtikinamai ir sklandžiai kalbėti „be popieriuko“. Prisimenu, kaip sausakimšoje Rašytojų sąjungos rūmų salėje jis sugebėjo taip papasakoti apie pramonės ir statybos reikalus, kad neieškantys žodžio kišenėje rašytojai kraipė galvas: neblogas oratorius tas sekretorius. Dirbau tada CK kultūros skyriuje ir buvo malonu įsitikinti, kad sekretorius pramonei daug dėmesio skiria kalbos kultūrai. Jis ir pats stengėsi nenaudoti svetimybių, įmantrių tarptautinių žodžių, ir kitiems patardavo: kalbėkite taip, kad kiekviena kaimo bobutė suprastų. Beje, jau tada pastebėjau, kad A. Brazauskas įtaigiau kalba laisvai, o skaitydamas iš anksto paruoštą tekstą retsykiais klumpa.

Iki A. Gorbačiovo pertvarkos įsibėgėjimo Lietuvoje joks potencialus lyderis neturėjo galimybių sublizgėti ryškiau nei pirmosios „žvaigždės“, kurių eiliškumą nustatydavo pareigybės ir Maskva. 1987-aisiais metais mirė P. Griškevičius.  Jeigu būtų sprendę tik LKP CK nariai, A. Brazauskas drąsiai galėjo pretenduoti į pirmojo sekretoriaus postą. Tuo metu iš Maskvos atvyko TSKP CK organizacinio-partinio darbo skyriaus darbuotojai, kad išklausinėtų vietinių vadovų nuomones – kas tiktų į tą vietą? O A. Brazauskas ruošėsi į ankščiau planuotą kelionę į VFR. Dėl visa ko pasiteiravo antrojo CK sekretoriaus N. Mitkino – gal atidėti išvyką? „Važiuokite“ – atsainiai mostelėjo ranka „antrasis“, duodamas suprasti, kad A. Brazauskas užimti aukščiausią postą šansų neturi. Tačiau „perestroikos“ metais iš viršaus atsukinėjami varžtai atnešė ir naujus vėjus ir į tuometinės Tarybų Lietuvos „areopagą“ – LKP CK biurą. Tenai, kur ilgus dešimtmečius viešpatavo griežta hierarchija, „pirmojo“ ir „antrojo“ viršenybė, vienintelis A. Brazauskas aštriai susikirsdavo su N. Mitkinu ir nenusileisdavo jam.

Praėjus porai mėnesių po Sąjūdžio susikūrimo teko atsidurti įdomioje kompanijoje Liongino Šepečio namuose – kartu su Algirdu Brazausku ir Vytautu Petkevičiumi. Niekad nenurimstantis rašytojas, dabar jau Sąjūdžio  iniciatyvinės grupės narys, jautėsi patekęs į naują, svaiginančią stichiją. Beveik neduodamas CK sekretoriams prasižioti jis pasakojo apie vis plačiau įsisiūbuojantį judėjimą, žmonių palaikymą. Viskio buteliui tuštėjant Vytautas Petkevičius dar labiau nerimo:

-Mes, sąjūdininkai, žinokit, turime ir kasdien papildome kartoteką apie visus valdžios žmonių juodus darbus. Tu, Lionginai, ten įrašytas dėl ateizmo diegimo, radom ir kitokių dalykų. Algirdai, tau teks atsakyti, kad pastatei atominį Ignalinos monstrą. Tau, Justai, dar neturime ko pripaišyti, neilgai CK darbuojies. Bet nenusimink, rasime, iš po žemės, jei reiks, iškasime…

Jaučiau vieno iš Sąjūdžio pirmeivių žodžiuose kažkokį svaigulį, pasikylėjimą: anksčiau jūs mums nurodinėdavote, o dabar mes jus imsime į nagą! Rašytojui vardinant sekretorių „nuodėmes“ Lionginas ypač pablyško, bet ir Algirdas, jautėsi, sunerimo. Vytautas patenkintas kiek atleido vadeles. Ėmė aiškinti, kad jis raminąs tuos Sąjūdžio karštakošius, kurie ypač linkę triukšmauti ir kerštauti.

Prieškambaryje, jau atsisveikinant, galingas Vytautas Petkevičius sumanė pakelti ne mažiau stotingą Algirdą Brazauską, ir tai jam pavyko. „Na, o dabar kelk mane“ –  išreiškė pageidavimą.  Matyt, reikšmingumo prisipildžiusio rašytojo būta sunkesnio, nes netgi užsigrūdinęs jaunystėje rutulio stūmikas sunkiai atplėšė jį nuo žemės.

Didžiulis populiarumas po pirmųjų sąjūdžio mitingų, mokslinės, kūrybinės inteligentijos palaikymas  LKP CK sekretoriui pramonei neišvengiamai sukėlė atatranką. Aukštesnes pareigas užėmę Lietuvos vadovai šnairavo į išsišokėlį, nesivaržydami smerkė jį ir, pasinaudodami Maskvos konservatorių pagalba, siekė „pastatyti į vietą“. A. Brazauskas tai jautė ir kartais susvyruodavo. Atvykęs iš Maskvos vienas pagrindinių pertvarkos konstruktorių Aleksandras Jakovlevas palaikė Sąjūdį ir kvietė dar aštriau kovoti su stalinizmo liekanomis. Tai nepatiko daugeliui LKP CK vadovybėje. O posėdyje uždarame rate Algirdas Brazauskas, jausdamas vietinės valdžios nuotaikas, mestelėjo kietą frazę, kuri turėjo liudyti jo atsiribojimą nuo Sąjūdžio. Tai buvo, žinoma, tik epizodas painiose to meto peripetijose.

Mokėjo įsiklausyti, mokėjo likti tvirtas

Kai A. Brazauskas M. Gorbačiovo reformų ir Sąjūdžio spaudimo dėka buvo išrinktas LKP Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi, dirbau CK Kultūros skyriaus vedėju. A. Brazauskas vieną vakarą tarstelėjo: „Justai, pakviesk vieną kitą rimtesnį žmogų iš Sąjūdžio, pavažiuosim į Turniškes, pasitarsime“. Skubiai pasiskambinau su A. Nasvyčiu, R. Rajacku, A. Žebriūnu ir visi nuvažiavome į raudonstogį „alytnamį“, kuriame vasarą gyveno A. Brazauskas su šeima. Kalbėjome iki išnaktų, buvo nemažai paragauta populiaraus tuo laiku „Chivas Regal“. Aptarinėjome naujausią aktualiją: Sąjūdžio įtakoje net senoviško kirpimo LKP CK nariai tiek įsismagino, kad gan vieningu balsavimu nupirko N. Mitkinui bilietą atgal į Maskvą. „Pirmasis“ ir norėjo išgirsti svečių nuomonę – ką siūlyti į antruosius CK sekretorius? Paminėjo Vasilijaus Jemeljanovo, „Sovietskaja Litva“ laikraščio redaktoriaus pavardę, kurio kandidatūra jau buvo suderinta su Maskva. Jį A. Brazauskas neblogai pažinojo ir vertino – irgi KPI auklėtinis, dirbo CK, šeima lietuviška. Sąjūdiečiai suabejojo: V. Jemeljanovas visuomenei nežinomas, šiuo audringu metu nepasireiškė. Vladimiras Beriozovas – kas kita, jį jau žmonės pažįsta. A. Brazauskas įsiklausė į tą nuomonę.

Išties – A. Brazauskas sugebėdavo išgirsti svarius argumentus. Niekad nepamiršiu pokalbio tête-à-tête su juo LKP CK biuro narių poilsio kambaryje. Tai buvo po plačiai nuskambėjusio XX-ojo LKP suvažiavimo, kai komunistų partija virto savarankiška ir pasuko socialdemokratijos kryptimi. Kaip tik tuo metu į Centro Komiteto rūmus rinkosi naujai išrinkti CK nariai. Pasikvietęs mane A. Brazauskas padavė popieriaus lapuką, kuriame buvo surašęs būsimo CK biuro narius. Peržvelgęs raštelį ėmiau karštai įrodinėti, kad naujoje, atsiskyrusioje nuo Maskvos partijoje naująją vadovybę reikia sudarinėti kitaip. Ar būtina pagal tradiciją siūlyti į biurą tuometinių svarbiausių institucijų atstovus? Juk dabar vadovybėje labiausiai reikalingi ryškiausi ir populiariausi šio audringo meto reformatoriai, pakviečiant ir aktyviausius sąjūdiečius. A. Brazauskas įdėmiai klausėsi, susimąstė. „Taip, tu teisus. Siūlyk, ką sugalvojai“. Čia pat aptarėme naujas kandidatūras ir visas jas A. Brazauskas „palaimino“, o po pusvalandžio teikė balsavimui. Kitą rytą laikraščiai rašė apie savarankiškos LKP ir Sąjūdžio susiliejimą, nors tas „medaus mėnuo“ tęsėsi neilgai.

Kita vertus, jis likdavo kietas ir nepalenkiamas, kai būdavo įsitikinęs savo teisumu. 1994-ji, A. Brazauskas jau prezidentas. Seimas priima nutarimą, rekomenduojantį oficialiai pareikšti Lietuvos norą įstoti į NATO. Tą iniciatyvą iškėlė dešinioji opozicija, bet sprendimą nulėmė LDDP daugumos balsai. Kaip pasielgti prezidentui? Aš abejojau, ar verta oficialiai kreiptis į NATO, kadangi siekį įstoti į aljansą Lietuva, kaip ir kitos Centrinės ir Rytų Europos valstybės, jau buvo aiškiai paskelbusi. Buvau komandiruotas į NATO būstinę Briuselyje, kad pasitarčiau ir šiuo klausimu. Išgirdau aiškią skeptišką nuomonę: argi norite būti vienoje gretoje su Albanija? Tik toji labiausiai atsilikusi regiono šalis oficialiai kreipėsi į NATO su prašymu priimti. Nei Čekija, nei Vengrija, nei Lenkija, turinčios realiausius šansus įstoti, oficialiai tokio prašymo prezidentų laiškais nereiškė. Tačiau A. Brazausko ir šie argumentai neįtikino. Jis nepabijojo likti nesuprastas ir nurodė paruošti laišką NATO generaliniam sekretoriui M. Viorneriui, skelbiantį Lietuvos ryžtą įstoti į NATO. Prezidentas pasirodė esąs teisus. Briuselis nesureagavo pašaipiai, neatsitvėrė tylos siena. M. Viorneris pareiškė, kad jis supranta Lietuvos motyvus dėl narystės NATO, kurie galėjo būti paaštrinti sėkmingų V. Žirinovskio pasirodymu Rusijos prezidento rinkimuose.

Algirdas Brazauskas, beje, apie pirmą kartą sutiktus žmones greit susidarydavo nuomonę ir, jeigu ji būdavo palanki, įsimindavo ilgam. Prisimenu, kaip jo kadencijos pradžioje pas prezidentą labai norėjo patekti URM departamento vedėja Dalia Grybauskaitė, kad painformuotų apie tuomet dar tolimai atrodžiusius Europos Sąjungos reikalus. Valstybės vadovas galėjo tokią informaciją gauti iš ministro, viceministrų, bet sutiko ir ją priimti. Pokalbis ir pati pašnekovė padarė įspūdį – prezidentas tuoj pat pasiūlė paaukštinti ją pareigose.

Pučo nuojautos ir būtinybė išsilaikyti

Galima būtų daug pasakoti apie 1988 -1991 metų nuolatinę įtampą su Maskva, kurią apibūdinčiau trumpai: belaukiant pučo. Čia pat privalau pasitaisyti. Įtampa su Maskva – netikslu. Tvyrojo nuožmi priešprieša su konservatyviomis TSKP CK jėgomis. Tuo tarpu demokratijos ir viešumo procesų iniciatoriai – M. Gorbačiovas, A. Jakovlevas, E. Ševarnadzė, o vėliau ir B. Jelcinas – suprato daugelį mūsų siekių, nors jiems tekdavo laviruoti, daryti nuolaidas konservatoriams. Su mumis buvo ir daugybė Rusijos, Ukrainos ir kitų respublikų šviesių žmonių, kurie irgi norėjo išsivaduoti iš vienmintiškumo, diktato.

Į atmintį įsirėžė tas slegiantis įspūdis, kai teko dalyvauti TSKP CK plenume 1990-ųjų vasaryje, sakyti jame kalbą, pertraukiamą  piktų J. Ligačiovo ir N. Sliunkovo replikų.  Tai, ką mačiau, ką jaučiau Kremliaus salėje, keleriems metams į priekį padėjo geriau vertinti daugelį sudėtingų įvykių. Generalinis sekretorius skaito programinį pranešimą – šalta, tyli salės reakcija, kaip ir į M. Gorbačiovo bendražygių kalbas. Į juos sminga ironiški, kupini pagiežos žvilgsniai, ypač tų kurie dėvi generolų ir maršalų uniformas.  O štai partijos konservatoriams, puolantiems M. Gorbačiovą ir pertvarką – griausmingi aplodismentai. Dingteli palyginimas: čia susispietė tarsi grobio ištroškę įtūžę tigrai, pasiruošę sudraskyti beginklį dresiruotoją, bet dar vis nesiryžta… Išties – pagrindinis reakcingų konservatorių taikinys būtų, greičiausiai, ne Gamzachurdija ar Landsbergis, ne Brazauskas ar Beriozovas, ne Jelcinas ar Afanasjevas ir netgi ne Jakovlevas ar Ševarnadzė. Jie tyko stambiausio grobio – sudraskyti, kai tik bus proga, tą laviruojantį, įvairiaveidį Gorbačiovą, kartu su juo palaidoti tą per gerklę lendančią pertvarką.

Esu įsitikinęs, kad A. Brazauskas, ne kartą partijos konservatorių vanotas Politbiuro, CK posėdžiuose, tai jautė ir suprato dar ryškiau. Toji patirtis ir nuojauta paaiškina daugelį jo kalbų, komentarų, sprendimų, kurie kai kam Lietuvoje atrodė vėluojantys, svyruojantys, per minkšti. O juk pagrindinis tikslas buvo vienas – neleisti nutrūkti demokratizacijos ir viešumo linijos siūleliui, kuris atvestų į demokratinę ir nepriklausomą Lietuvą, išlaikytų pagrindinius sąjungininkus Maskvoje, atitolintų pučą, menkintų jo laimėjimo galimybę.

Tuo aiškinčiau ir A. Brazausko laikyseną 1988-jų rudenį LTSR Aukščiausios Tarybos sesijoje, kai jis siūlė dar nežengti estų pramintu keliu – skelbti respublikos įstatymų viršenybę prieš sąjunginius. Tą vakarą, kai AT salėje kibirkščiavo įtampa, kai už rūmų sienų šurmuliavo minia, aš šokau į tribūną ir pasakiau kalbą – kviečiau kolegas priimant sprendimą žvilgterėti, kaip balsuos du žmonės: didžiausią atsakomybę užsikrovęs Algirdas Brazauskas ir didžiausią moralinį autoritetą turintis Justinas Marcinkevičius. Galiu patikinti, kad ir A. Brazauskas, ir aš kalbėjome spontaniškai, jokių veiksmų nederinome ir strategijų su niekuo nekurpėme, kaip kad įtaria kai kurie „sąmokslo teorijų“ apsėsti politikai.

LKP atsiskiriant nuo TSKP 1989-ųjų gruodyje ir aš, ir tuo labiau kai kurie kolegos iš LKP Sąjūdžio sparno kalbėjome ir veikėme kur kas radikaliau nei A. Brazauskas. Tačiau tai joks didelis mūsų nuopelnas, ypač iš šių dienų žvelgiant. A. Brazauskas tuomet kvietė neskubėti, dar kartą viską apgalvoti, nenutraukti ryšių su TSKP.  Ir kartu jis jautė daugumos ir Operos teatre, ir už jo sienų nuomonę. Dar kartą kartoju: Algirdo Brazausko atsakomybės našta buvo sunkiausia. Jis, kaip išminuotojas, neturėjo teisės klysti, kad neapdairi skuba neiššauktų sprogimo ir tautos vilčių žlugimo. Kiekvienas pernelyg drastiškas žingsnis, kai ir kitose respublikose tvenkėsi pavojinga sprogmenų koncentracija, galėjo nutraukti pertvarkos eigą ir grąžinti į nuožmaus totalitarizmo gniaužtus.

A. Brazausko apgalvotus veiksmus politologai pakrikštijo „žingsnis po žingsnio“ taktika. Jis siekė palaipsniui tolti, pasitraukti iš TSRS su kuo mažiausiais nuostoliais: kad ekonominių ryšių silpnėjimas kuo mažiau pakenktų žmonėms, kad nekiltų susipriešinimas visuomenėje, pagaliau, kad būtų išvengta susidūrimų, aukų. Kai kam, gerai prisimename, imponavo visai kitokios strategijos ir taktikos.

Algirdo Brazausko požiūrį labai palaikė kitas didis moralinis autoritetas – kardinolas Vincentas Sladkevičius, A. Brazausko kraštietis ir bičiulis. Naujai pašventindamas Vilniaus Arkikatedrą kardinolas kalbėjo: leiskime medžiui augti ir nelipkime vienas kitam ant kulnų. Panašias mintis reiškė ir paskutinis tarpukario Lietuvos UR ministras Juozas Urbšys, kuris vis primindavo: pasaulis didelis, o Lietuva maža. Deja, Sąjūdžio radikalai darė viską, kad tie svarbūs pasakymai liktų neišgirsti plačiojoje visuomenėje.

Žinoma, ir nepriklausomybės paskelbimas Kovo 11-ąją galėjo nutraukti gorbačiovinę pertvarką ir prisišaukti pučą. Besikaupiantys Maskvoje nuodingi garai, kuriuos iki šiol jaučiu, prisiminęs tą TSKP CK plenumo atmosferą, iš dalies prasiveržė 1991-ųjų sausio 13-ąją ir pagaliau rugpjūčio puče. Tačiau 1991 metų vasarą pučas jau buvo pasmerktas, kadangi jo griebtasi jau demokratijos ir viešumo pakeistoje šalyje. Jei pučo mechanizmą sąmokslininkai būtų paleidę veikti bent pusmečiu anksčiau… Kiekviena nutolinta savaitė mažino pučo sėkmės galimybes – tuomet jaučiau tai visa savo esybe. O Algirdas Brazauskas, neabejoju, – juo labiau.

  „Pasistenkite neliesti armijos, partijos ir kitataučių“

1989-jų rudenį A. Brazauskas, niekam nieko nesakęs, nukišo į apatinę savo seifo lentyną TSKP partinės kontrolės komiteto pirmininko Boriso Pugo raštą, kuriame buvo reikalaujama pašalinti iš partijos J. Gagilienę, B. Genzelį, R.Ozolą, J.V. Paleckį. Po to, kai pasirašiau Gotlando komunikatą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, mane smerkiantys straipsniai, rodantys „nacionalistinį“ LKP CK ideologijos skyriaus veidą, pasipylė „Pravdoje“, „Sovietskaja Rosija“, „Krasnaja zvezda“ ir kituose Maskvos laikraščiuose. Algirdas Brazauskas ne be V. Baltrūno, pakeitusio L. Šepetį CK ideologijos sekretoriaus poste, įtakos buvo linkęs pasiūlyti man kitą darbą. Bet kai „pirmasis“ apsilankė Rašytojų sąjungos partinės organizacijos susirinkime ir išgirdo rašytojų kalbas, nuomonę pakeitė. Aš likau CK.

Tuo metu pagalbos ranką demonstratyviai ištiesė Aleksandras Jakovlevas. Kai buvau išsiųstas į kursus Maskvoje, jis priėmė mane savo TSKP CK sekretoriaus kabinete – po darbo valandų, vėlai vakare. Atsiprašė, kad man teko ilgai laukti – jis grįžo į darbą po pokalbio su M. Gorbačiovu jo „dačioje“. Ramiai išklausė mano pasakojimą apie Lietuvos reikalus, neišgirdau jokių priekaištų dėl Gotlando, dėl partinės kontrolės komiteto nutarimo nevykdymo. A. Jakovlevo pasakymų esmė buvo labai aiški: elkitės Lietuvoje kaip laikote reikalingu, kaip to nori žmonės. Bet pasistenkite bent kol kas neliesti trijų dalykų – partijos, armijos ir kitataučių. Supraskite, kokį nuožmų spaudimą tenka mums su Michailu Sergiejevičiumi atlaikyti. Žlugus pertvarkai savo tikslų Lietuvoje tikrai negalėsite pasiekti, o ją išlaikę tikrai turėsite viską, ko norite.

Tą žinią perdaviau Algirdui Brazauskui. Taip, sakė jis, pažangiečiai Maskvoje tikrai aršiai atakuojami tų, kurie tempia į praeitį – pats mačiau visokiuose plenumuose, pasitarimuose, daug šnekėjomės apie tai ir su Gorbačiovu. Bet ir mes jaučiame, ko nori dauguma žmonių Lietuvoje. Ir vis dėlto nereikėtų skubėti su reforma partijoje. O štai mūsų radikalų išpuoliai prieš armiją, sambūriai prie Šiaurės miestelio tikrai prie gero neprives. Laimei, neturime didesnės konfrontacijos su Lietuvos rusais, bet su lenkais įtampa auga.

 Žodžio žmogus

Algirdas Brazauskas, kiek man teko patirti, laikė savaime suprantamu dalyku tesėti žodi, nelaužyti susitarimo.

Baltijos kelio išvakarėse sulaukiau skambučio iš Vytauto Landsbergio. Jis prašė pranešti, kad pirmasis LKP sekretorius laukiamas rugpjūčio 23-ią Arkikatedros aikštėje, nuo kur žmonių grandinė nusitęs iki pat Rygos ir Talino. Kai perdaviau tą žinią, Algirdas Brazauskas niūrokai žvilgtelėjo į mane ir nieko nepasakė. Nenustebau dėl ne itin draugiškos reakcijos – juk tik prieš pora savaičių buvau grįžęs iš Gotlando, kur kartu su įvairių politinių srovių atstovais pasirašėme komunikatą, kviečiantį visus lietuvius į nepriklausomybę. Kreivokų, smerkiančių žvilgsnių CK koridoriuose lydimas supratau, kad pirmajam sekretoriui tenka atlaikyti didžiulį spaudimą, ypač Maskvos, pridengiant mane nuo partijos konservatorių reakcijos.

Kitą dieną A. Brazauskas pasakė, kad Arkikatedros aikštėje jis nepasirodys. Su Algimantu Žuku, jo padėjėju, svarstėme – kodėl? A. Brazauskas ilgai kalbėjosi telefonu su savo kolega, gan pažangiu Estijos KP sekretoriumi Vaino Vialesu. Abu jie derindavo kai kuriuos žingsnius ir, matyt, sutarė, kad nedalyvaus toje akcijoje, kad neutralizuotų iš Maskvos laidomus žaibus (TSKP CK paskelbė grėsmingą pareiškimą apie „fašistuojančių elementų“ rengiamą provokaciją ir griežtas atsakomąsias priemones). Tačiau estų politikas, neperspėjęs A. Brazausko, paskutiniu momentu persigalvojo.

Peršokime kelerius metus į priekį, į 1995-uosius. Daug komentarų susilaukė Algirdo Brazausko sprendimas nevykti RF prezidento kvietimu į Maskvą pergalės prieš fašistinę Vokietiją šešiasdešimtmečio proga. Lietuvos prezidentas, vertindamas B. Jelcino nuopelnus demokratijai, suprasdamas verslininkus ir ekonominį Lietuvos interesą, linko kvietimą priimti. Tačiau jis su savo artimiausiu draugu tarp kolegų, Latvijos prezidentu G. Ulmaniu, tvirtai sutarė: į Maskvą važiuos visi trys Baltijos valstybių prezidentai arba nevažiuos nė vienas. L. Meris nenorėjo vykti į Maskvą, G. Ulmanis svyravo. Kaip visad, laikydamasis žodžio, A. Brazauskas irgi nutarė į Maskvą nevykti.

Įtampa auga

1989 metų pradžioje, pirmą kartą nuo pat 1926-jų, Lietuvoje įvyko laisvi rinkimai – į TSRS liaudies deputatus. Juos ryškiai laimėjo Sąjūdis. Bet metų pabaigoje padėtis keitėsi. Stiprėjo savarankiškumo kursą pasirinkusios LKP įtaka. Sociologinės apklausos rodė, kad tarp politikų ryškiai pirmauja A. Brazauskas, smarkiai lenkiantis Sąjūdžio lyderį. Tuo metu, ypač tarp inteligentų, kilo pasiūlymas atkurti tarpukario LR prezidento instituciją, bet renkant jį ne Seime, o tiesiogiai. Apie tai mokslo ir kultūros žmonės ne kartą kalbėjo Koordinaciniame komitete prie LKP pirmojo sekretoriaus, bet jis reaguodavo skeptiškai. Kiek supratau, A. Brazauskas nenorėjo sujaukti ir taip sudėtingo perėjimo į demokratinę sistemą mechanizmo (tiesa, jo gairės buvo nuleistos iš Maskvos), tuo labiau, kad LKP atsiskyrimas jau ir taip iki baltumo įkaitino santykius . Be abejo, jis pagalvodavo ir apie tai, kad, jei būtų buvęs išrinktas, jam, galimas dalykas, tektų konfrontuoti su priešiškai nusiteikusia parlamento dauguma.

1990-jų vasario pabaigoje, po rinkimų į LTSR Aukščiausią Tarybą, pakvietęs į savo kabinetą A. Brazauskas kurį laiką nepradėjo kalbos, susimąstęs žiūrėjo pro langą, į uždarą kiemą. Paskui tarė (čia jau dedu kabutes, nes įsiminiau labai gerai): „Taip, margas tas mūsų naujas parlamentas … Yra tarp deputatų žinomų žmonių, bet daugelio pavardės man nieko nesako. Žinai, man tik ką buvo atnešę sąrašą KGB agentų, kurie pateko į Aukščiausiąją Tarybą. Neskaičiau to popieriaus, net nepaėmiau į rankas, kažkaip nemalonu…“. Kai netrukus prasidėjo viešos įtariamų ryšiais su KGB paieškos, „Lietuvos aido“ mezgami voratinkliai, neradau progos paklausti, ar jis nesigaili to savo poelgio.

Beveik vienbalsiai, tik šešiems susilaikius, Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. AT pirmininku buvo išrinktas Sąjūdžio daugumos atstovas ir šio judėjimo lyderis V. Landsbergis. Tai atitiko dalies Lietuvos žmonių nuotaikas, bet toli gražu ne visų. AT ir kitur aidėjo telefono skambučiai, spontaniškai ėmė plaukti tūkstančiai ir tūkstančiai laiškų, telegramų, palaikančių A. Brazauską, o ne naująjį pirmininką, reikalaujančių pokyčių aukščiausioje vadovybėje. Gerai prisimenu, kaip mano rinkiminėje apygardoje Marijampolėje, o ir kitose šalies vietose žmonės kalbėjo: rinkimuose į Aukščiausią Tarybą balsavau už Sąjūdžio kandidatą, bet nemaniau, kad jie išrinks Landsbergį – juk Sąjūdis su LKP ėjo kartu, reikėjo ir toliau veikti bendrai, kelti labiausiai tinkantį Brazauską… Mano „suolo kaimynas“ AT V. Čepaitis, irgi išrinktas Marijampolėje, kartą piktai mestelėjo:  „Stabdykit tuos laiškus, kuriuos jūsų įkvėpti partorgai organizuoja ir siunčia!“. Tačiau jokių nurodymų ir organizavimų „iš viršaus“ nebuvo, tai galiu tvirtai pasakyti. Tiesiog dauguma žmonių jautė, kad su Algirdu Brazausku toje situacijoje jie jaustųsi tvirčiau, saugiau. Ir jis vėl parodė, kad negalvoja apie save, jam svarbiau vienybė. A. Brazausko iniciatyva, šįkart iš Vilniaus, „iš viršaus“, buvo paprašyta klausimo apie aukščiausios vadovybės pakeitimą, tuo labiau apie paankstintus rinkimus, nekelti .

1990-ųjų pabaigoje įtampa Estijos, Latvijos ir ypač Lietuvos santykiuose su daugialype Maskva vis didėjo. Demokratijai ir viešumui skinantis kelią „Centras“ vis  silpnėjo, bet svaidėsi ultimatumų ir grasinimų žaibais. Lietuvoje kilo konfliktai su ištikimais Maskvai omonininkais, radikalai prie “Šiaurės miestelio“ rengė demonstracijas ir piketus prieš tenai įsikūrusius kareivius ir karininkus. Tuomet, prisimindamas A. Jakovlevo įspėjimą, dažnai pakalbėdavau su A. Brazausku, V. Beriozovu, kad benzinas jau palietas, reikia tik brūkštelėti degtuką. Žinoma, pirmaisiais vietinių ir iš Maskvos atskraidintų pučistų taikiniais būtume tapę ir mes – „renegatai“, kietakakčių konservatorių požiūriu.

Artėjo sausio pirmoji. Turiu laimę ar nelaimę gimti kaip tik tą dieną. Savo gimimo dienos sausio pirmą niekad nešvęsdavau – tik kelioms dienoms po Naujų metų praėjus pakviesdavau artimesnius draugus į savo namus. Tomis dramatiškomis sausio dienomis savo datą vis atidėliojau, kol pagaliau pakviečiau bičiulius užeiti sausio 12-osios, penktadienio, vakare.

Nepaisant promaskvietiškų demonstrantų bandymo įsiveržti į Aukščiausią Tarybą, tankų ir šarvuočių džeržgėjimo Vilniaus gatvėse, susirėmimų prie Spaudos rūmų, atrodė, kad besikaupiantys debesys savaitgalyje audra nepratrūks. Tad neatšaukiau savo „perkeltosios“ gimimo dienos. Sausio 12-os vakare į mano butą Donelaičio gatvėje užėjo kolegos iš Aukščiausios tarybos Algirdas Brazauskas, Vladas Beriozovas, Eduardas Vilkas, dar keletas bičiulių, dauguma su žmonomis. Svarstėm, kaip pasisuks įvykiai, aptarėm įvairiausius variantus. Kai prieš vidurnaktį skirstėmės namo, nė vienas neįtarėme, kad po poros valandų vėl susitiksime Aukščiausioje Taryboje visai netoliese žlegsint tankams, graudint šūviams, žūstant žmonėms. Algirdas Brazauskas tą tragišką naktį atliko savo pareigą Vyriausybės rūmuose, o mes – Parlamente.

Po Sausio 13-osios kartu su Algirdu Brazausku ir kitais AT deputatais vežėme vainikus į Sporto rūmus, kur buvo pašarvoti žuvusieji. Iki šiol negaliu pamiršti, kaip kai kurios moterys, o ir vyrai svaidėsi žodžiais: „komunistai“, „žudikai“, „išgamos“.

Dar vienas epizodas iš vėlesnių laikų, kai jau dirbau Prezidentūroje. Prezidentas A. Brazauskas kartu su Seimo pirmininku Česlovu Juršėnu, lydimas prezidento patarėjo švietimui ir mokslui akademiko Algirdo Gaižučio, ruošėsi vykti į Šv. Mikalojaus bažnyčią, kur buvo pašarvotas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Įsiprašiau ir aš, kadangi jaunystėje teko pažinoti velionį, bendradarbiauti su juo, kai dirbau „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje. Kai mes įžengėme į bažnyčios šventorių, vėl šnypštimas: „šlykštynės“, „rupūžės“.

Jau linksmesnio žanro šio epizodo tęsinys. Bažnyčioje stovime tarp žmonių, prasideda apeigos. Algirdas Gaižutis kiek sutrikęs šnibžda: „Ar klaupsimės?“. Česlovas Juršėnas tvirtai: „Jokiu būdu“. Algirdas Brazauskas tyli. Mišioms prasidėjus žmonės vieningai puola ant kelių. Abu Algirdai kartu su visa apsauga klest ir klūpo. Su Česlovu liekame stovėti.

„Mačiau tik vieną lyderį“

1991-ųjų liepą, po įsimintino pokalbio su Aloyzu Sakalu Brėmene, Vokietijos socialdemokratų suvažiavime, apsisprendžiau atsiliepti į LSDP kvietimą ir pereiti į socialdemokratų partiją. Motyvų buvo visokių. Svarbiausias: jeigu jau mane – su mano biografija, su mano tėvo būtom ir nebūtom nuodėmėm – kviečia socialdemokratai, tai ši partija nėra dogmatiškai antikomunistinė, suartėjimas tarp LSDP ir LDDP įmanomas. Paaiškinti savo apsisprendimą Lietuvos demokratinės darbo partijos vadovybei buvo nelengva. Gerai prisimenu nervingas diskusijas partijos prezidiume. Net artimiausi draugai niekaip negalėjo suprasti mano motyvų. Tik du žmonės sugebėjo įsiklausyti ir mažiau karščiuotis: Algirdas Brazauskas ir Vladas Beriozovas, nors ir jie atkalbinėjo nuo to žingsnio.

1991-aisiais metais, jau po pučo žlugimo, į Lietuvą atvyko įžymus Vokietijos socialdemokratas, Vilio Branto „Ostpolitik“ (Rytų politikos) architektas Egonas Baras. „Lietuvos“ viešbutyje jis susitiko su opozicinių partijų vadovais: Kazimieru Antanavičiumi, Eduardu Vilku, Algirdu Brazausku ir kitais. Daugiausiai kalbėjo socialdemokratų lyderis K. Antanavičius, svarų, kaip paprastai, žodį tarė liberalas Eduardas Vilkas. Algirdas Brazauskas reiškėsi santūriausiai. Pasibaigus susitikimui paklausiau svečio iš Vokietijos: „Tai kaip pasirodė opozicijos lyderiai?“. Jis atsakė trumpai: „Mačiau tik vieną lyderį – Brazauską“.

Dar epizodas iš to laiko. 1991-ji persirito į 1992-uosius, šalta žiema. Algirdas Brazauskas – eilinis Aukščiausiosios Tarybos (vėliau ji buvo pervadinta Atkuriamuoju Seimu) deputatas. Kaip ir dauguma tuometinių AT narių, neturintis  net savo kabineto. Eilinis, bet ne visai – jam skiriamas ypatingas dėmesys. Valstybės kontrolės komisija, prokuratūra ir panašios įstaigos naršo po kaulelį jo visus veiksmus, kai jis buvo valdžioje, tiria dokumentus dėl įsigyto turto, reikalauja pateikti dokumentus dėl kiekvienos komandiruotės, kai jis lankėsi užsienyje kaip vicepremjeras, kuriuo dar buvo neseniai…

Gyveno jis tuo metu sodo namelyje. Vieną vakarą aplankiau jį menkai apkūrentame kambaryje. Vilkėjo, prisimenu, megztą iš storų vilnonių siūlų liemenę – sakė, padovanojo ją nepažįstama moteris per susitikimą viename iš rajonų. Vos jam prašnekus, vėl pajutau nepaprastai šilto, draugiško bendravimo kerus, ir dabar ausyse skamba jo visad ypatingai, truputį ištęstai ištariamas „Juustai“.  Kalbėjomės apie Lietuvos reikalus. Jie neatrodė linksmi. Lietuva jau nepriklausoma ir de jure, tačiau šalyje tebebuvo tik ką subyrėjusios TSRS kariuomenė. Gamyklos dar dirbo, bet algoms išmokėti jau stigo lėšų. Trūko būtiniausių prekių, šilumos. Prisimenu, jau dirbdamas ambasadoriumi Londone girdėjau vieno lordo pasakojimą. Atvykęs tuo metu į Vilnių jis naktį taip sušalo, kad nepadėjo net  iš viešbučio administracijos išmaldautos  keletas antklodžių – teko ant jų užsigriozdinti net pražiodintą lagaminą, kad bent kiek sušiltų…

Politikoje, atrodė, įsitvirtino vieno vienintelio kelio į nepriklausomybę ir vieno vienintelio vado tiesa. „Sąjūdis“ radikalėjo, „tautos priešų ir išdavikų“ medžioklė, lydima laikraščių bei žurnalų puolimų, stiprėjo. Bet koks ateities prognozuotojas, tuomet dar nelabai apsiplunksnavęs politologas, galėjo neabejodamas pranašauti radikalų Sąjūdžio viešpatavimą Lietuvoje, jeigu ne šimtmečiui, tai bent artimiausiai penkiasdešimčiai metų.

Algirdas Brazauskas tą žiemos vakarą pasakojo apie nuolatinius iškvietimus į prokuratūrą, priekabes – net sodo namelio baldų apžiūrėti kontrolieriai atskubėję… Matyt, pagal nurodymus „iš aukščiau“ arba tiesiog uolių vykdytojų entuziazmą norėta žūt būt surasti kokių nors įkalčių prieš jį. Tuomet dingtelėjo, kad politiniai priešininkai stengiasi politiškai ir morališkai šį žmogų sunaikinti, kad jis nebebūtų jiems pavojingas ateityje. Prisipažinsiu, tuomet net į galvą negalėjo ateiti mintis, kad jau po gero pusmečio jis taps Seimo pirmininku, o netrukus – ir pirmuoju Lietuvos istorijoje tiesiogiai išrinktu prezidentu.

Kai Algirdas Brazauskas pakvietė dirbti savo patarėju užsienio politikai ir užsienio politikos grupės vadovu, paprašiau savaitės apmąstymams. Po to, atmetęs į šalį kai kurias abejones, sutikau.

 Prie užsienio politikos vairo

1993 metais pirmą kartą Lietuvos istorijoje tiesiogiai išrinkus Respublikos Prezidentą, Algirdui Brazauskui teko kurti ir Prezidentūrą, ir jos užsienio tarnybą.

Prisimenu, kaip su kolegomis tarėmės: kur Prezidentas galėtų pasakyti savo pirmą reikšmingą kalbą, išdėstyti užsienio politikos programą? Gal geriausiai tam tiktų mūsų senojo universiteto aula? Algirdas Brazauskas neprieštaravo.

Reikėjo matyti, kaip įdėmiai tos kalbos klausėsi ir užsirašinėjo visų užsienio šalių ambasadoriai – netrukus į Vašingtoną ir Londoną, Berlyną ir Maskvą bei kitas sostines nuskriejo jų pranešimai apie Prezidento išdėstytus prioritetus. O jie buvo aiškūs: kelias į Europą, nustatant ir puoselėjant gerus santykius su kaimynais. Jau tada pasauliui buvo pasiųsta žinia, kad Lietuva linkusi prisijungti prie toliau pažengusių Europos tautų šeimos ne su problemų našta, o jas jau išsprendusi.

Beje, „pirmosios kartos“ užsienio valstybių ambasadoriai labai greitai pateko į Algirdo Brazausko asmenybės traukos lauką. Prancūzas Filipas de Siurmenas, lenkas Janas Vidackis, rusas Nikolajus Obiortyševas, britas Maiklas Peartas amerikietis Darielas Džonsonas po susitikimų su Prezidentu išeidavo iš jo kabineto tiesiog nušvitę. Tačiau pats Algirdas Brazauskas toli gražu nebuvo taip pasitikintis savo kompetencija ir sugebėjimais, kaip galėjo atrodyti iš šalies. Juk ši sritis, užsienio politika, iš pradžių jam buvo gana tolima ir nepažįstama. Iki tol jo arkliukas, jo stiprioji pusė buvo Lietuvos ekonomika, vidaus politika. Tad jis pradžioje nedrąsiai jausdavosi susitikimų su didžiųjų valstybių vadovais išvakarėse. Tačiau vėl  galiu paliudyti,  kad tie pokalbiai pavykdavo. Draugiškai bendravęs su Michailu Gorbačiovu, Algirdas Brazauskas užkariavo ir Bilo Klintono, ir Helmuto Kolio, ir Fransua Miterano, ir Boriso Jelcino ir daugelio kitų šalių vadovų simpatijas. Tai buvo ne tik jo, kaip talentingo politiko, pergalė. Tai buvo ir Lietuvos pergalė.

Pirmaisiais „prezidentiniais“ A. Brazausko metais ėmė strigti Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafikas, kaupėsi įtampa. Artėjant 1993-iųjų rugsėjo 1-ajai, iki kada armija turėjo būti išvesta, krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius raportavo prezidentui, kad jo geri kontaktai su Rusijos kariškiais nebeduoda rezultatų, išvedimas pristabdytas. Užsienio reikalų ministras P. Gylys kalbėjosi telefonu su demokratiškai nusiteikusiu kolega Rusijoje A. Kozyrevu, tačiau ir Rusijos UR ministras ėmė vengti kontaktų, nebegalėdamas pakreipti įvykių tėkmės.

Tenka priminti, kad tuo metu kai kurios opozicinės jėgos Lietuvoje ir dalis derybų delegacijos dėl Rusijos kariuomenės išvedimo narių kaišiojo pagalius į ratus. Ko gero, jie būtų net triumfavę – A. Brazauskui ir „nesąjūdinei“ valdžiai nepasisekė išvesti Rusijos kariuomenės… Prezidento nurodymu teko imtis iniciatyvos. Buvau nuvykęs į Maskvą, bet derybos URM dar kartą parodė: viršų ima tie, kurie nori armijos išvedimą nukelti į neapibrėžtą ateitį. Pradėjau labai nelengvus pokalbius su prezidento B. Jelcino žmonėmis, su jo vyriausiu patarėju Viktoru Iljušinu. Apie šiuos kontaktus, be prezidento,  žinojo tik P. Gylys ir A. Meškauskas, tik su jais aptardavome ruošiamus dokumentus. Juk  bet koks informacijos nutekėjimas galėjo pakenkti šioje itin jautrioje situacijoje.

Kai su Iljuchinu per ilgus vargus suderinome komunikato dėl kariuomenės išvedimo tekstą, kurį pokalbyje telefonu turėjo patvirtinti A. Brazauskas ir B. Jelcinas, vos nesukliudė Jo Didenybė atsitiktinumas. Sutartu laiku slaptuoju VČ ryšiu B. Jelcinas nepaskambino – ? Iljuchinas pranešė, kad skambutis bus vėliau. O tuo metu A. Brazauskui tenka vykti į pirmąjį trijų Baltijos valstybių prezidentų susitikimą Jūrmaloje. Lekiame Rygos link, sėdėdami patogiose BMW sėdynėse lyg ant žarijų. Jūrmaloje ir G. Ulmanis, ir L. Meris supranta situaciją – juk įstrigus Rusijos kariuomenės išvedimui iš Lietuvos ji dar vėliau būtų išvesta iš Latvijos ir Estijos. Tad Lietuvos prezidentui  rūpi ne tiek derybos su kolegomis, kiek ryšys su Maskva. Tik ką išrinktas Latvijos prezidentu G. Ulmanis bei jo bendradarbiai skėsčioja rankomis – jie net nežino, kur tas specialusis VČ telefonas, ar toks iš viso yra Jūrmaloje ar Rygoje. Broliai latviai parūpina tuometinį technikos stebuklą – mobilų telefoną, tačiau tokiu B. Jelcinas nesinaudoja… Taip tą dieną ir nepavyko susisiekti su RF prezidentu. Kitą dieną jis išvyko į poligoną stebėti manevrus, o rugsėjo 1-oji čia pat.

Laimei, sugrįžus į Vilnių Lietuvos ir Rusijos prezidentai paskutiniu momentu suspėjo pasikalbėti ir patvirtinti komunikatą. Dar kartą pasiteisino rami, neisteriška A. Brazausko taktika. Gerai prisimenu ištysusius kai kurių konservatorių veikėjų veidus, kai jie per radiją išgirdo pranešimą: dėl Rusijos kariuomenės išvedimo susitarta! Oficialiai buvo išlydėtas paskutinis ešelonas, Prezidentūroje surengta iškilminga ceremonija.

Keista, bet iki 1992-jų pabaigos valdę dešinieji nesugebėjo nustatyti gerų santykių su Lenkijos Prezidentu Lechu Valensa. O štai buvęs kompartijos sekretorius su legendiniu „Solidarnošc“ lyderiu bendrą kalbą surado. Kaip nelengva buvo parengti ir suderinti bendradarbiavimo ir geros kaimynystės su Lenkija sutartį! Supertautiškos jėgos abiejose pusėse šį procesą tempė atgal, į XX a. pirmąją pusę, kai mūsų tautos nuolat konfliktavo. Prezidentūrą užplūdo peticijos iš savivaldybių, kur valdžioje buvo dešinieji: nedrįskite pasirašinėti jokių sutarčių… Savo archyvuose turiu laišką iš Kauno: aršūs kauniečiai baudėsi gatvėse iškasti griovius, kad į jų miestą Lenkijos Prezidentas nedrįstų kišti nosies. Sutartis, paklojusi pagrindą strateginei partnerystei, žinoma, buvo pasirašyta. Joje, beje, Vilnius ir Varšuva buvo paminėti kaip dviejų valstybių sostinės.

Įstrigo į atmintį  plati Algirdo Brazausko šypsena, kai Lechas Valensa derybų metu įrodinėjo: reikia mūsų santykius plėtoti taip, kad sienos, muitinės išnyktų, kad galėčiau atvažiuoti pas jus į Vilnių dviračiu… Ką gi, buvęs Lenkijos prezidentas sulaukė tokios dienos, tik kad metai nebe tie…

Prisiminsiu, kad pirmą kartą A. Brazauskas siūlė man naujas pareigas dar 1989-ųjų pradžioje. LKP CK pirmasis sekretorius tuomet be užuolankų tarė: „Siūlom tau padirbėti ideologijos skyriaus vedėju.“

– Sutinku, sekretoriau, – pasakiau. – Bet su viena sąlyga – jeigu visada galėsiu sakyti jums savo nuomonę, net jeigu ji nesutaps su jūsų.

Algirdas Brazauskas nustebęs žvilgterėjo iš padilbų: „Savo nuomonę? Galėsi, kodėl ne…“ Ir iš tiesu, dirbant Centro komitete, paskui Aukščiausioje Taryboje, vėliau prezidentūroje turėjau privilegiją tą nuomonę visuomet išsakyti, pasiginčyti. Teisybės dėlei pridurčiau, kad prezidentas, pradžioje nelabai užtikrintai jautęsis užsienio politikos baruose, po kurio laiko įgijo įgūdžius, autoritetą kolegų tarpe ir vis nenoriau priimdavo mano pasiginčijimus.

  Užkulisių margumynai             

Vizitų į užsienio šalis metu dažnai tekdavo pusryčiauti su Algirdu Brazausku. Prisipažinsiu, kad nuo mažens mama mane bardavo: neskubėk, sukramtyk rūpestingai. Veltui. Būdavau tas, kuris įvairiausiose kompanijose pirmasis papusryčiauja ar papietauja. O štai nuo A. Brazausko vis tiek atsilikdavau.

Tais retais laisvesniais vakarais svečiose šalyse prezidentas pakviesdavo visą delegaciją – ne tik jos narius, bet ir lydinčius asmenis – pavakarieniauti jaukiame restoraniuke. Pasakodavo daugybę įdomių epizodų iš savo gyvenimo nuspalvindamas kurioziniais nutikimais – kai dirbo įvairiose statybose, paskui Plano komitete, kai kuravo pramonę… Nutapydavo spalvingus maskviškių vadovų, su kuriais bendravo statant Lietuvoje įvairius objektus, portretus. Gailėjausi tada, kad neturiu diktofono.

Sakoma: punktualumas – tai karalių mandagumas. Ir prezidentų, sakyčiau, taip pat. Tiesa, ne visų. Atvykti laiku – tai A. Brazauskui buvo savaime suprantama, kaip ir pavyzdinė tvarka ant jo rašomojo stalo, kaip ir taisyklingos, apvalainos raidės iš po jo rašiklio.

Su oficialiu vizitu Izraelyje jis lankėsi po to, kai iš ten išvyko Estijos prezidentas. Protokolo, saugumo tarnybos darbuotojai negalėjo atsistebėti: dvi nedidelės valstybės iš to paties regiono, o jų vadovai visiškai skirtingai suvokia laiką. Estijos prezidentas ignoravo laikrodį (beje, kaip ir vienas žinomas tarptautiniu mastuLietuvos politikas). Beviltiškai vėluojantį L. Merį protokolo pareigūnai tiesiog tempdavo už skvernų iš vieno programos renginio į kitą. Pagal A. Brazauską buvo galima tikrinti laikrodžius. Kartą jau kito vizito Turkijoje metu programa prasidėjo ypač anksti. Lygiai septintą valandą LR prezidentas skubiu žingsniu žengė prie išsirikiavusių automobilių, sėdo į limuziną. Kortedžas šovė į priekį, o  delegacijos narys ministras, pavėlavęs vos kelias minutes, pasiliko viešbutyje.

Paprastai politikai turi gerą liežuvį, bet negali pasigirti geromis ausimis. A. Brazauskas atvirkščiai – gražbyliauti nemėgo, o klausytis mokėjo. Jam nelabai imponavo kolegos, linkę ilgai ir įmantriai kalbėti, aktoriškai pabrėžiantys savo išskirtinumą. Sakyčiau, kad tuo pasižymėjo tuometinis Rumunijos prezidentas I. Iliesku ir Estijos – L. Meris.

Ne iš vieno kolegos prezidentūroje esu girdėjęs tai, ką pajutau ir pats: prezidentas daugiau dėmesio rodo kitų institucijų atstovams, negu jo vadovaujamos įstaigos darbuotojams, daugiau įsiklauso į „svetimųjų“ nuomonę. Tai kiek žeisdavo A. Brazausko komandos narius.

Prezidentūroje nebuvo griežtos hierarchijos, pas prezidentą galėjo užeiti visi jos darbuotojai, ne tik patarėjai. Bet A. Brazauskas ne visiems darbuotojams buvo palankus. Ilgokai negalėjau įtikinti, kad mūsų kolega signataras Petras Vaitiekūnas – tikrai vertingas komandos narys, turintis gausybę idėjų, pateikiantis gerus tekstų projektus. Tik gerai išsikalbėjus supratau, kad prezidentui kliuvo ne Petro darbo kokybė, o jo išvaizda. Ne kartą juokais sakiau Petrui, kad skulptorius, žvelgdamas į jį, galėtų puikiausiai nulipdyti „tipišką disidentą“: kiek gunktelėjęs, visad rami, filosofiška veido išraiška, pūpsanti juodų plaukų kupeta, raginiai apvalainiai akiniai, nerūpestingi, kiek hipiški rūbai… Pats A. Brazauskas daug dėmesio skyrė skoningai aprangai, būdavo visados sportiškas, pasitempęs, tad to paties reikalavo iš kitų. Kartą susilaukiau prezidento pastebėjimo, kad mokasinai labai patogūs batai, bet… O į Kiniją, kur prezidentas buvo pakviestas oficialaus vizito, vykau vilkėdamas naujausią kostiumą – bet ne visai tamsios, violetinės spalvos.  Ne iš gero gyvenimo tekdavo pažeisti protokolo reikalavimus: prezidentūroje darbo pradžioje patarėjai „į rankas“ gaudavo 700 litų, o vyr. referentai (tokia buvo Petro pareigybė) – dar mažiau.  Tad protokolo ir mados reikalavimų laikytis buvo nelengva.

Neabejojau, kad prezidentas pakeis tą pirmo įspūdžio požiūrį į Petrą Vaitiekūną, kai tik arčiau pažins darbe. Taip ir atsitiko. P. Vaitiekūnas buvo vienas svarbiausių garsiojo Vilniaus viršūnių susitikimo 1997-ais metais iniciatorių ir rengėjų. Pakviesti A. Brazausko ir A. Kvašnevskio, į jį atvyko net dešimties mūsų regiono valstybių vadovai. Vėliau, jau būdamas premjeru, A. Brazauskas šiltai atsiliepė apie darbą su P. Vaitiekūnu prezidentūroje ir pasiūlė jį į užsienio reikalų ministro postą.

Prezidentas nemėgo teorinių išvedžiojimų, jis buvo praktikos žmogus. Kolega signataras, irgi dirbęs prezidentūroje Donatas Morkūnas man neseniai priminė, kaip į vieną jo pasiūlymą dėl strategijos sukūrimo A. Brazauskas sureagavo pašaipiai: „greit ir pas mergą be strategijos negalėsi nueiti…“. Veiksmo žmogus, jis tuščiu dalyku laikė svarstymus: kas būtų, jei būtų. Keletas epizodų iliustracijai.

1993-jų valdžios krizės Rusijoje, prezidentas  B. Jelcinas įsako atakuoti parlamento rūmus, susišaudymai Maskvos gatvėse… Prancūzijos ambasadorius Vilniuje F. de Siurmenas skambina man: prezidentas gerai pažįsta Rusiją, tad Vakarų šalių ambasadoriai norėtų susitikti su juo ir išklausyti nuomonę apie padėtį tenai, prognozes. A. Brazauskas sutiko. Paruošėme jam pažymėlę apie įvykius Rusijoje ir galimus tolimesnius scenarijus, bet prezidentas atidėjo ją į šalį. Paskambino į Maskvą ambasadoriui R. Kozyrovičiui: kokia padėtis LR ambasados prieigose, visai netoli parlamento rūmų, kas ima viršų parlamento ir prezidento šalininkų susidūrimuose?  R. Kozyrovyčiaus perduotą informaciją  papasakojo ir ambasadoriams, nors CNN ir kitos TV stotys tuo pačiu metu tiesiogiai transliavo susirėmimų Maskvos gatvėse vaizdus. Ambasadoriai, laukę prezidento įžvalgų, po šio susitikimo nelabai ką turėjo pranešti į savo sostines.

Panašiai galėjo atsitikti ir po šešerių metų, kai dirbau ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje ir pakviečiau A. Brazauską paviešėti Londone. Susitikti su buvusiu prezidentu pareiškė norą parlamento nariai, daug įžymių Rusijos ir kitų Rytų Europos valstybių ekspertų. Prieš diskusiją politologijos centre pastebėjau: A. Brazauskas kiek pasimetęs, jaudinasi – kaip ir prieš tą susitikimą su ambasadoriais Vilniuje: ką aš tiems mokslinčiams pasakysiu, juk aš ne teorijų meistras, o praktikas. Staiga nušvito: o, sugalvojau! Papasakosiu apie bendravimą su Aleksandru Lukašenka, tai turėtų juos sudominti… Ir iš tiesų – diskusija pavyko. A. Brazauskas, kaip visad nuoširdžiai porino apie tai, kaip stengėsi „sudemokratinti“ kaimyninės valstybės vadovą, atvirai ir įdomiai atsakinėjo į politologų klausimus.

Nuo pat mūsų pažinties pradžios laisvesnę minutę Algirdas Brazauskas pasipasakodavo apie savo dukteris, paskui ir apie jų žentus, dar vėliau – ir apie anūkus. Didžiavosi tuo, kad gali daug gero pasakyti apie jų pažymius, elgseną, pažangą mokantis kalbas. Paklausinėdavo ir apie mano šeimyną, gerai prisimindamas vardus, detales. Išgirsdavau pasakojimus apie kassavaitinius didžiosios Brazauskų šeimos pietus su žentais, vis gausėjančiais anūkais, kartu su brolio Gerardo, svainio Prano Mickūno šeimomis. Ne kartą su žmona Laima yra tekę dalyvauti šeimynos suėjimuose ir jautėme tą pačią draugišką, paprastą atmosferą, kurią įsidėmėjome dar nuo buriavimo Nidoje laikų. Tiesa, Julija Brazauskienė, ligos palaužta, jau buvo kitokia.

Rūmų epopėja

1993-iųjų metų pradžioje A. Brazauskui beveik iš nieko teko kurti prezidento instituciją, burti savo komandą. Kaip ir dirbant anksčiau LKP CK, o vėliau – vadovaujant Ministrų kabinetui, jam labiausiai rūpėjo ne partinė priklausomybė, pažiūros, o darbo išmanymas, padorumas. Prezidentūroje daugiausiai dirbo nepartiniai, buvo ir įvairių partijų atstovų. Užsienio politikos grupėje liko trys žmonės, prieš tai dirbę su Vytautu Landsbergiu. Prezidentas įsikėlė į  buvusio Aukščiausios Tarybos pirmininko kabinetą. Seimo pirmininku tapęs Česlovas Juršėnas užėmė buvusio Aukščiausios Tarybos pirmininko pavaduotojo kabinetą.

Susipažinęs su valdžių atskyrimo principu ir užsienio praktika, jau nuo pat darbo prezidentūroje pradžios ėmiau zyzti A. Brazauskui į ausį, kad reikėtų kuo trumpiau naudotis Seimo vaišingumu ir kuo greičiau ieškoti pastato prezidentūrai. Jokio atgarsio. Mėginau kalbėtis su Česlovu Juršėnu ir kitais LDDP vadovais, tačiau išgirdau, kad taip, kaip dabar, visai patogu: prezidentas čia pat, per koridorių, pas jį, susitarus, visad galima užeiti. Gerokai suglumau, kai prezidentas sutiko perduoti Rusijos ambasadai buvusio technikumo pastatą Žvėryne, kuris, specialistų nuomone, po rekonstrukcijos labiausiai būtų tikęs prezidentūrai. Sakiau A. Brazauskui, kad jo kolegos iš užsienio, atvykę į Seimą ir susitikę su prezidentu, stebisi tokia keista kaimynyste, tačiau nedrįsta tai garsiai pasakyti. Tai, ką nutylėdavo delikatūs vakariečiai, išrėžė atviraširdis Rusijos ministras pirmininkas Viktoras Černomyrdinas: „Tai ką, jūs jau senokai dirbate parlamento pastate ir nesiruošiate išsikelti? Maskvoje tai būtų neįmanoma!“. Norom nenorom visi to pokalbio dalyviai prisiminė, kad visai neseniai Rusijos prezidentas įsakė apšaudyti parlamento pastatą iš tankų…

Apie naują pastatą prezidentūrai A. Brazauskas jau tada buvo kai ką sumąstęs. Tačiau, regis, beveik niekam apie tai neprasitaręs. Ir tiktai vienos tolimos kelionės metu papasakojo man savo sumanymą: „Reikia kuo sparčiau atstatyti Valdovų rūmus ir įkurti ten prezidentūrą“. Ėmiau karštai prieštarauti – tai užims daug laiko, tiek ilgai tiesiog negalima glaustis Seime, o ir viduramžiški rūmai netiks tam. Prezidentas tvirtai laikėsi savo: „Per aštuonerius metus pastatysime rūmus, o tiek laiko galima ištverti“. Pasiūliau kirsti lažybų – po aštuonerių metų rūmai tikrai neiškils. Prezidentas sutiko, lažinomės iš gero vyno butelio. Praėjo 16 metų nuo to laiko, Valdovų rūmai dar nebaigti. Žinoma, tų lažybų aš nepriminiau ir to butelio mes neišgėrėme. Tačiau supratau ir A. Brazausko mintį. Jeigu rūmai būtų buvę skirti prezidentūrai, jie būtų buvę pastatyti greičiau.

Bet grįžkime į dešimto dešimtmečio vidurį. Vis labiau suvokiau, kad reikia ieškoti sąjungininkų, jeigu norime įtikinti prezidentą keisti darbo vietą. Ir netikėtai radau. Vladas Steponavičius tuo metu dirbo prezidentūroje statybos reikalų specialistu, prezidentas jį gerbė, labai vertino jo nuomonę. Aiškinti jam apie tuometinių Menininkų rūmų privalumus daug nereikėjo. Jis ėmė energingai įtikinėti A. Brazauską, kad tas istorinis pastatas, statytas kaip reprezentacinis, puikiausiai tiktų prezidentūrai. Prezidentas jau linko sutikti, bet vėl suabejojo – o kaip reaguos menininkai? Čia padėjo patarėjas kultūrai Arvydas Matulionis. Jis pasiūlė A. Brazauskui susitikti su žinomais Lietuvos kultūros žmonėmis, išklausyti jų nuomonę. Vedina Algimanto Nasvyčio menininkų grupė apsilankė pas jį ir patikino: skyrus kitą pastatą menininkų reikmėm, tuos rūmus galima būtų perduoti prezidentūrai. Netrukus Daukanto aikštėje užvirė darbai, J. Steponavičiui aistringai dalyvaujant ir prižiūrint. O po poros metų – ne aštuonerių – A. Brazauskas savo kadencijos pabaigoje galėjo įsikurti naujuose prezidentūros  rūmuose.

Rėžiantis kontrastas

Algirdo Brazausko išskirtinumą liudija ir tai,  kad suvedus 20 nepriklausomybės metų visuminį populiarumo reitingą jis, be jokios abejonės, užimtų pirmą vietą. O ant kurio politiko suversta daugiausiai sunkvežimių purvo? Vėl abejonių nekyla.

Istorikai ar politologai galėtų panagrinėti Algirdo Brazausko žodyną, jo atsiliepimus apie savo politinius oponentus. Ir atvirkščiai: ką jo politiniai varžovai, jų tarpe iškilūs inteligentai, yra prišnekėję apie jį. Kontrastas, esu įsitikinęs, būtų labai didelis ir, žinoma, ne „garbiųjų“ intelektualų naudai. A. Brazauskas buvo ir liko politikos džentelmenu. O štai jo oponentai tuo pasigirti negali. Jie nesigėdijo ir atviro šmeižto.

Tik vienas pavyzdys. Ilgai žiniasklaidoje, o ir teismo salėse buvo valkiojama išgalvota istorija apie tai kaip „Brazauskas Petriką pas Popiežių vežė“. To nebuvo. Visų oficialių LR prezidento vizitų metu žurnalistai ir verslininkai būdavo kviečiami skristi tuo pačiu lėktuvu, kaip prezidentas ir jį lydinti delegacija, bei dalyvauti viename-kitame bendrame renginyje. Paprastai žiniasklaidos institucijos iš anksto atsiųsdavo savo darbuotojų, siūlomų kelionei, pavardes, o pramoninkų konfederacija pateikdavo sąrašą verslininkų. Ir 1994 metais, kai prezidentas ruošėsi oficialaus vizito į Italiją ir Vatikaną, pateikiau A. Brazauskui konfederacijos atsiųstą kelių dešimčių verslininkų sąrašą, kuriame buvo ir SBA vadovo G. Petriko pavardė. Prezidentas, kaip paprastai, nei vienos pavardės neišbraukė, nė vienos nepridėjo. Vatikane popiežius gerą valandą draugiškai bendravo su prezidentu, delegacijos nariams dalyvaujant. Išlydėjęs delegaciją Šventasis Tėvas priėjo prie išsirikiavusių verslininkų – kiekvienas gavo progą paspausti ar pabučiuoti jo ranką.

Paskutinis pasveikinimas ir atsisveikinimas

A. Brazauskui antrą kartą pasitraukus į pensiją, po pokyčių jo asmeniniame gyvenime susitikinėjome daug rečiau. Keitėsi įpročiai, kalbėjimo maniera, bet geranoriškumo, džentelmeniškumo įspaudo neištrinsi. Paskutinį kartą ilgiau bendravome 2009-jų pavasarį. LSDP suvažiavime mūsų nuomonės nesutapo – jis savo kalboje agitavo už vieną kandidatą į partijos pirmininkus, aš kalbėdamas palaikiau kitą. Kitą dieną A.Brazauskas surengė pietus savo senam bičiuliui, Europos Parlamento vicepirmininkui Migeliui Anchelui Martinezui, atvykusiam į suvažiavimą tam, kad susitiktų su A. Brazausku. Pakvietė ir mane. Ir jokios įtampos, ne šešėlio nepasitenkinimo dėl vakarykštės mano kalbos.

2009-ųjų metų pabaigoje gavau iš prezidentūros siųstą laišką su šiltu kalėdiniu sveikinimu, pasirašytą Algirdo Brazausko. Praėjus porai dienų į mano pašto dėžutę netikėtai įkrito dar vienas laiškas. Atplėšiau – vėl kalėdinis, vėl nuo Algirdo Brazausko. Ranka parašyti keli man nepaprastai brangūs žodžiai. Bet raštas nebe toks apvalainis, kažkoks padrikas. Dingt mintis: negi tai atsisveikinimas, nejaugi paskutinė kalėdinė atvirutė?!

Deja, taip ir atsitiko.

Karštą 2010 metų birželio pavakarę Lietuvą sukrėtė žinia – Algirdo Brazausko nebėra.

O po metų, birželio 26-tą, atidengiant antkapinį paminklą Antakalnio kapinėse prie Algirdo Brazausko kapo kalbėjau:

Algirdas  Brazauskas – unikalus Lietuvos istorijoje. Pirmasis Lietuvos žmonių rinktas Prezidentas, už kurį balsavo net milijonas du šimtai tūkstančių piliečių. Jis užėmė aukščiausius postus ir anoje, ir šioje Lietuvoje, tuo sujungdamas priklausomą ir nepriklausomą Lietuvą į nedalomą Tėvynę, neleisdamas skirstyti žmonių į atėjusius „iš praeities“ ir nužengusius „iš ateities“.

Jis kaip niekas kitas artimai pažinojo daugybę išmanančių ir energingų Lietuvos žmonių, gebėjo papasakoti apie kiekvieną stambesnę gamyklą, statybą, magistralę, žemės ūkio įmonę. Todėl jis priimdavo sprendimus ne tik pagal pateiktus duomenis, patarimus, bet ir pasitelkdamas savo didžiulį patyrimą. Statybininkas ne tik pagal profesiją, bet ir pagal pašaukimą, jis buvo statytojas, o ne griovėjas, vienytojas, o ne skaldytojas, ne neapykantos, o geranoriškumo skleidėjas.

„Žmogus laiko taikinyje” (Algirdas Brazauskas draugų ir oponentų akimis). Vilnius, 2013. p. 473-496.

Praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio viduryje jaunimo laikraščio redakcija buvo įsikūrusi pačiame Vilniaus centre, Lenino (dabar Gedimino) prospekte. Kitoje gatvės pusėje – masyvūs caro laikų rūmai, svarbiausia Tarybų Lietuvos įstaiga – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto būstinė. Ši aplinkybė šiek tiek varžė jaunus „Komjaunimo tiesos“ žurnalistus. Švenčiant kokį gimtadienį redakcijoje garsiau neuždainuosi, nes iš priešais stūksančio pastato pakyšt ir prisistatys milicininkas. O ir po baliuko išeiti į gatvę patartina nesvyruojant.

Lankytojas, pirmą kartą žengiantis per redakcijos slenkstį, susidurdavo su netikėta kliūtimi. Rusvos laukujes durys atsidarydavo sunkiai, o pravėrus ir prasmukus standi spyruoklė su trenksmu sviesdavo jas atgal. Įveikus dvi tamsokų laiptų aikšteles vėl akistata su spyruoklinėmis durimis. Jas nustūmęs gali eiti tiesiai, kur laikraščio redaktorės Joanos Civilkaitės kabinetas. O pasukęs nuo laiptų iškart į kairę ir dar kairėn, patekdavai į kambarį, kurio visos sienos iki pat aukštų lubų nukabinėtos plakatais. Žavėjomės ryškiais Juozo Galkaus, Vytauto Kaušinio, Albinos Makūnaitės ir kitų darbais, tad  nutarėme jais uždengti nušiurusias sienas.

Šiame kambaryje, studentų skyriuje, ir darbavomės – Algimantas Semaška ir aš. Rašėme apie studentišką kasdienybę, rimtus dalykus ir linksmybes. Šeštadieniams ruošdavome „Įdomiųjų susitikimų puslapį“, į kurį stengėmės be jokių politikų sudėti tai, kas tikrai patrauktų jaunimą.

Vis dažniau ėmiausi rašyti ir apie statybas, architektūrą. Susipažinau su tuo metu jaunais, bet jau garsiais architektais Algirdu ir Vytautu Nasvyčiais, Vytautu Čekanausku, Vytautu Brėdikiu, su interjerų kūrėjais. Aprašiau laikraštyje keturis architektų kolektyvų projektus – vilniečių, maskviečių, leningradiečių, minskiečių – pateiktus Vilniaus centro užstatymo konkursui. Surengėme projektų svarstymą laikraščio puslapiuose. Atsiliepė nemaža skaitytojų. Nesunku atspėti, kad dauguma palaikė vilniečių projektą, kuris labiausiai atitiko mūsų sostinės dvasią. Jam skyrė pirmą vietą ir vertinimo komisija.

Tie „architektūriniai nuopelnai“ ir pasitarnavo tam, kad vieną dieną – tai buvo, regis, 1965 metas – susilaukiau neįprasto vizito. Įveikęs abi sunkiai pasiduodančias duris ir pasiteiravęs, kur čia galima surasti Paleckį, kuris rašo apie architektūrą, mūsų plakatuoto kambario duris pravėrė aukštokas, tiesaus stoto, žilaplaukis, kiek pliktelėjęs vyriškis. Man, tik ką baigusiam universitetą žurnalistui, svečias pasirodė labai senas (paskui sužinojau, kad jam per septyniasdešimt) ir kažkuo ypatingas. Dabar, beje, gerai įsivaizduoju, koks senas aš pats ir bendraamžiai atrodome žvelgiant dvidešimt trejų metų jaunuolio akimis.

– Esu architektas Vytautas Žemkalnis, – prisistatė. Pavardė man buvo žinoma. Pastebėdavau ja pasirašytus rašinius respublikinėje spaudoje – apie parkų sutvarkymą, tinkamą architektūros paminklų restauravimą, žaliųjų plotų mieste plėtimą. Buvau girdėjęs ir apie Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sugrįžimą prieš penkerius metus į Tarybų Lietuvą iš tolimosios Australijos. Ne kartą Kaune stoviniuodavau ir grožėdavausi ties „Pienocentro“, Kūno kultūros instituto ir kitais jo projektuotais pastatais.  Tokio masto žmogaus atvykimas pastoviam gyvenimui buvo tais laikais, ko gero, vienintelis.

Sunku dabar prisiminti, kokį tekstą Vytautas Žemkalnis (jis taip pasirašinėjo, tad toliau naudosiu šią pavardę) atnešė, apie ką mes kalbėjomės pirmą kartą. Tik neabejotina, kad rašinys buvo išspausdintas „Komjaunimo tiesoje“, o pokalbis padarė man stiprų įspūdį. Ir iš savo tėvų, ir pas juos užsukančių Balio Dvariono, Teofilio Tilvyčio, Augustino Griciaus, Bronės Girienės bei kitų jaučiau tą prieškarinių inteligentų bendravimo dvasią, manieras. Bet naujasis mano pažįstamas buvo dar kitoks, tarsi iš kito pasaulio. Kai kurie jo pasakojimai ir pastabos, laisvi, neįprasti tiems laikams samprotavimai įstrigo visam gyvenimui.

Jau kai susipažinome artimiau, vėl atvažiavęs iš Kauno ir užėjęs į redakciją Vytautas Žemkalnis papasakojo įsidėmėtiną istoriją iš tų laikų, kai jis 1940 metais dirbo vyriausiuoju tik ką atgautos sostinės architektu. Gracingoje Vilniaus panoramoje jam akį labai rėžusi Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė. Pastatyta ne taip ir seniai, prieš 27 metus, Basanavičiaus gatvėje Romanovų dinastijos 300-osioms metinėms pažymėti. Sugalvojęs gudrų planą, kaip to architektūrinio šašo atsikratyti, ir metų pabaigoje pasiprašęs audiencijos pas Vilniaus miesto karo komendantą. Tas jį mielai priėmęs.

– Taigi, nuėjau pas tą raudonarmiečių majorą ir dėstau. Aukščiausioje Vilniaus vietoje, sakau, iškilo neskoningas statinys tiems nelemtiems carams Romanovams pagarbinti. Cerkvė badyti bado akis. Architektūrinės vertės ji neturi. Štai Maskvoje žymiai didesnė ir vertingesnė cerkvė prie Kremliaus neseniai pašalinta. O kodėl nepadarius tą patį ir Vilniuje?

Majoras patylėjo valandėlę, pamąstė. Įdėmiai nužvelgė mane ir tarė:

– Gerai. Aš sutinku.

Jau norėjau šokti nuo kėdės ir dėkoti, bet karininkas tęsė:

– Su viena sąlyga. Atneškite man po savaitės tos cerkvės lankytojų („prichožane“) sąrašą. Ir su surinktais parašais, kad dauguma jų pritaria cerkvės susprogdinimui.

Teko išeiti it musę kandus. Nepavyko.

Papasakojau tada šį epizodą draugams, besidomintiems architektūra. Dailininko Rimtauto Gibavičiaus klausiau, kodėl senasis architektas užsimojo būtent šią cerkvę nugriauti? Štai prospekto gale, už Žvėryno tilto, juk irgi stūkso panaši, statyta tik dešimtmečiu anksčiau. Rimtas aiškino, kad toji stilingesnė – be to, karpa ant nosies labiau pastebima, negu pasmakrėj.

Kitas įsimintinas pasakojimas tiksliau, pastebėjimas. Įžengia Vytautas Žemkalnis, plevėsuodamas atsegtu paltu – kiek labiau uždusęs, negu paprastai, o gal ir susijaudinęs.

– Atvažiavau iš Kauno šįkart anksčiau, turėjau laiko. Pasivaikščiojau prie Tauro kalno, o ten ant Profsąjungų rūmų stogo didžiulis užrašas, kuris, sako, ir naktį šviečia: „Šlovė TSKP“. Na, kam to reikia? Rusai turi tokiems atvejams tinkantį pasakymą. Ar būtina vis aiškinti ir kartoti – „To lev, a ne sobaka“? (Tai liūtas, o ne šuo).

Tikrai, ant Profsąjungų rūmų frontono kairėje pusėje dieną ir naktį švytėjo raidės „Šlovė TSKP“. O dešinėje – „Slava KPSS“. Nelabai pastebėdavau, kaip ir daugelis vilniečių – kažkas sugalvojo, tokia jau tvarka. Tokie šlovinantys šūkiai ir kviečiantys našiau bei sparčiau dirbti raudoni lozungai mirguliuodavo ir kitose vietose. O štai atvykėlis iš „ano pasaulio“ pastebėjo ir piktinasi – tai gi tušti dalykai, duodantys atvirkštinį efektą! Ir vilniečiai apie tai, matyt, pagalvodavo, bet komentarų negirdėjau.  Tuo labiau tokios temos buvo „tabu“ spaudai.

Senasis veržlusis architektas – taip mintyse ėmiau vadinti Vytautą Žemkalnį po to, kai kaskart, užėjęs į redakciją pažerdavo aibę sumanymų, pastebėjimų, aštrios kritikos. Šnekus, vaizdžiai pasakojo savo gyvenimo epizodus – jo ir žodynas buvo mums, jauniems žurnalistams, neįprastas, kupinas tarpukario išsireiškimų, o ir frazių iš kitų kalbų. Žinoma, nė žodžio apie Australiją, apie karo, pokario metus. Tai vėl buvo abipusiai suprantamas tabu, kurio nei jis, nei tuo labiau aš nedrįsome pažeisti.

Ir „Komjaunimo tiesoje“, ir kituose laikraščiuose, žurnaluose jo rašiniai išsiskyrė kategoriškumu, kieta polemika. Ypač kviečiant gelbėti garsųjį Kauno Ąžuolyną nuo motociklininkų varžybų invazijos, saugoti vertingus neprižiūrimų bažnyčių interjerus. Beje, užėjęs jis įtaigiai įrodinėdavo, kad jokie taisymai, tuo labiau trumpinimai pateikiamuose tekstuose neleistini, nes iškreiptų esmę. Ir mano galva tiems rašiniams redagavimo nereikėjo – tiesa, kai kurie ilgoki. Kad užsitikrinčiau paramą „iš aukščiau“ taikiausi supažindinti jį su Viktoru Žeimantu. Juk visa „medžiaga“, kaip tada vadindavome straipsnius, reportažus, žinutes, keliaudavo į spaustuvę tik su redaktoriaus ar jo pavaduotojo palaiminimu.

Papasakojau Vytautui Žemkalniui apie Viktorą, mūsų, karingojo redakcijos jaunimo, globėją – jis mokėdavo nukenksminti skundus, atlaikyti komjaunimo ir net partijos CK spaudimą. Tad jo parama tikrai praverstų ir veržliojo architekto idėjų gynimui.

– Draugas Žeimantas, vyriausios redaktorės pavaduotojas, – tariau pristatydamas. – Jis labai mums padeda, kai norime kuo daugiau išsaugoti autoriaus braižą. O apie draugą Žemkalnį jūs, Viktorai, tikriausiai girdėjote.

Šneka, kurioje iš abiejų pusių pabiro įdomūs prisiminimai ir epizodai iš istorijos, užtruko gerą pusvalandį.

– Malonu buvo susipažinti, draugas redaktoriau, – atsisveikindamas tarė senasis architektas. – Tikiuosi pratęsti mūsų pokalbius.

Palydėjau redakcijos svečią link išėjimo. Man liko kiek nejauku, kad jis supainiojo mūsų Viktoro titulą – gal neišgirdęs ar nesupratęs jo pareigų. Mandagiai pasakiau, kad Viktoras Žeimantas yra laikraščio redaktorės pavaduotojas, o ne redaktorius. Čia gavau dar vieną įsimintiną pamokėlę:

– Mano jaunasis drauge, įsidėmėkite gerai. Tai nėra netaktas – vienu laipteliu paaukštinti žmogaus pareigas. Tai kaip tik mandagumas. Lenkai, beje, tik taip ir daro.

Vytautas Žemkalnis ir pokalbiuose, ir spaudoje gynė sostinės „žalinimo“ požiūrį. Vilniuje karo metu sugriautus pastatus, įrodinėjo jis, reikia ne atstatinėti, o paversti tuos plotus žaliais – parkais, skverais. Kuo daugiau žalumos miestui, tuo geriau. Tuomet aš labai palaikiau šią nuomonę. Dabar gi sakyčiau, kad „išmušti dantys“ (spragos gatvėse), netvarkingi skverai – ne visad geriausia išeitis. Dėl užbaigtesnio architektūrinio, o ir istorinio vaizdo neretai verta užstatyti tuščius plotus.

Senasis architektas, kaip jau minėjau, noriai prisimindavo epizodus iš to laiko, kai tarybų valdžios metais prieškaryje jis dirbo Vilniaus vyriausiuoju architektu. Pasakojo, kad tuo laiku su kolegomis ruošęs perspektyvinį miesto planą ir numatęs, kad reikėtų pastatyti tiltus per Nėrį ties Petro ir Povilo bažnyčia ir toje vietoje, kur dabar iškilęs Pedagoginis institutas – 1965 metais nauji tiltai kaip tik tenai jau jungė upės krantus. Prieš karą jie planavę dar vieną tiltą, ties Vrublevskio (paskui Mokslų akademijos) biblioteka – šis tiltas iškilo jau po Vytauto Žemkalnio mirties, nepriklausomybės metais.

Prisiminė, kaip susipažinti su Vilniaus perspektyviniu planu iš Kauno atvažiavo Justas Paleckis. Architektai, patiesę sostinės žemėlapį, jam aiškinę, kad Vilniui reikia dviejų reikšmingų statinių: Operos teatro ir didelės universalinės parduotuvės. Operą numatoma statyti už Žaliojo tilto, šalia Rapolo bažnyčios, o didžiąją parduotuvę – irgi prie to tilto, tik šiapus upės. Paleckis esą ilgai žiūrėjęs į planą ir pasiūlęs pagalvoti, ar nereikėtų sukeisti tuos statinius vietomis. Juk geriau, kad opera būtų arčiau centro, o norintiems įsigyti prekių tegul jau tektų pakeliauti kiek toliau.

Tėvas ne kartą man minėjo, kad kaip tik 1940-1941 metais stebėjo, kaip buvo tvarkoma Katedros aikštė. Joje po lietaus telkšodavo balos, sausesnėmis dienomis vėjas nešiojo smėlį, o tarybiniais laikais aikštę išklojo cemento plokštėmis. Vilniaus gyventojus kankino nedarbas. Kad jį sumažintų, o taip pat padidintų aprūpinimo butais galimybes, naujoji valdžia paragino architektus suprojektuoti paprastus namukus dviem šeimoms. Tuo metu dar tolimame priemiestyje Antakalnyje vienas po kito ėmė kilti plokščių stogų vienaaukščiai. Pokaryje rekonstruojant gatvę, užstatant Antakalnį penkiaaukščiais daug tų namelių buvo nugriauta. Tačiau kai kurie stovi iki šiol.

Apie pažintį su senuoju architektu papasakojau savo Tėvui. Jis susidomėjęs klausėsi, bet neatsimenu, kad būtų kažkaip komentavęs. Niekada nėra man pasakojęs apie Vytauto Žemkalnio grįžimo iš Australijos į Lietuvą aplinkybes. Šiaip Tėvas labai džiaugėsi sugrįžtančiais į tėvynę iš Pietų Amerikos, buvo kviečiamas ir dalyvaudavo „asadose“ – tradicinėse Brazilijos ir Urugvajaus lietuvių šventėse su kepsniais atvirame ore, dažniausiai Valakampiuose. Globojo kai kurias atvykusiųjų šeimas, ypač Vaivutskų, bendravo su rašytojais Linu Valbasiu, Algirdu Margeriu (pastarasis grįžo iš Čikagos). Bet su Vytautu Žemkalniu, kiek žinau, nebuvo susitikęs.

Užbėgdamas į priekį paminėsiu Vytauto Landsbergio – tuometinio kolegos pagal dirbą Europos Parlamente, kai 10 metų skraidėme tuo pačiu maršrutu Vilnius-Briuselis ir atgal beveik kas savaitę – pastebėjimą. Jis man sakė, kad dėl savo Tėvo sugrįžimo iš Australijos į Lietuvą rūpinosi jis pats. Esą artimas Vytauto Žemkalnio draugas nuo prieškarinių laikų kompozitorius Balys Dvarionas ėjęs pas LTSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoją  Kazį Preikšą ir aptaręs jo persikėlimo į Lietuvą sąlygas. Tų suderėtų dalykų valdžia esą laikėsi, tik negrąžinusi senajam  architektui namo Kaune. Tuomet pagalvojau, berods ir pasakiau tai Vytautui Landsbergiui: labai tikėtina, jog tuos žygius pas valdžios vyrus Balys Dvarionas pradėjo nuo Justo Paleckio, su kuriuo jie irgi bičiuliavosi nuo prieškarinių laikų. Tuo labiau, kad iš tuometinių valdžios pareigūnų mano Tėvas bene vienintelis pažinojo Vytautą Žemkalnį. Spėčiau, kad Tėvas pasitarė su Antanu Sniečkumi ir B. Dvarionui kaip derybų partneris buvo rekomenduotas K. Preikšas – senas partietis, pokaryje LKP CK sekretorius ideologijai, vėliau perkeltas į Ministrų Tarybą. Žinoma, galėjo būti ir kitų variantų.

Kai mano tėvas 1965 metais lankėsi Australijoje jauna lietuvaitė paprašė jo autografo. Justas Paleckis pasirašė ant sulankstyto lapo kraštelio, neįtardamas, kad aukščiau tame lape atspausdintas peticijos už Lietuvos laisvę tekstas. To reikalo peripetijas jis aprašė „Tiesoje“. Paminėjo tame straipsnyje ir senąjį architektą. Išeiviams, norintiems sužinoti apie gyvenimą Lietuvoje, jis siūlė „paklausti atvykusio iš Australijos architekto V. Landsbergio bei kitų, grįžusių iš kitų kraštų“.

Septinto dešimtmečio viduryje išvažiavau mokytis į Maskvą. Ten 1968 metų pradžioje, atsakydamas į mano sveikinimą su Naujais Metais, Vytautas Žemkalnis atsiuntė malonų laiškelį:

Mielas drauge Palecki,

Labai nudžiugau gavęs iš Jūsų gražų pasveikinimą Naujųjų metų proga.

Didelis Jums ačiū!

Džiaugiuosi, kad Jūsų mintys mus seka ir mūsų veiksmams pritaria. Sunkumų labai daug, tačiau įsitikinau, kad Lietuvos Komjaunimas žengia tiesiu, šviesiu keliu į gražesnįjį rytojų. Aš stengiuosi, kiek išgalėdamas, remti jų garbingą veiklą.

Naujiems Metams daug sėkmės darbe ir gyvenime!

                                                                                       Jūsų Vytautas Žemkalnis

Prašau perduoti mano nuoširdžius pasveikinimus ir linkėjimus Jūsų Signorui

                                                                                      Kaunas, 1968 m. vasario m. 12 d.

Tas pats po metų. Vėl nusiunčiau į Kauną naujametinį sveikinimą. O po kiek laiko gavau gražų jubiliejinių Donelaičio metų atviruką, kurio kita pusė buvo išmarginta tobulai kaligrafišku Vytauto Žemkalnio raštu:

Gerbiamas Bičiuli,

sveikindamas Jus Naujų Metų proga, linkiu, kad visiems geros valios lietuviams dar geriau sektųsi Lietuvos gerovės kilimo darbas, o taip pat sėkmės Jūsų asmeniškame gyvenime.

Šiek tiek apsiraminęs po kovų dėl mūsų gamtos išsaugojimo, dabar pradedu akciją dėl mūsų kaimo architektūros koregavimo etnografijos ir landšafto kryptim.

Tik ką užbaigiau Gamtos tyrimo stoties Žemaitijoje (Telšių raj. prie Biržulio ežero) projektą. Uždavinys buvo tuo sunkus, jog reikėjo sukurti pastatų kompleksą, kuris būtų etnografiškai ir moderniškai tinkamai išspręstas. Ar pavyks – netrukus pamatysime. Manau, kad būtina kritikuojant kieno nors darbą, duoti ir pavyzdį, todėl ketinu savo projektą paskelbti spaudoje. Te kritikuoja, te svarsto.

Tuo klausimu prieš trejetą mėnesių „Žemprojektas“ (arch. Bagdono iniciatyva) buvo suruoštas seminaras ir ekskursija. Mūsų darbą filmavo ir įrašus padarė Vilniaus kino studija. Kronika jau buvo ekranuose.

Man labai malonu, kad Jūs sekate mūsų darbą, ir kad mūsų tikslai Jums artimi ir Jūs taip šiltai, draugiškai vertinate mūsų pastangas.

                                    Jūsų Vytautas Žemkalnis-Landsbergis

                      Kaunas, 1969 m. sausis

Po mėnesio sulaukiau dar vieno senojo architekto laišką. Gal būt tuo metu buvo kiek sutrikusi jo rega, o gal tiesiog sumaišė ir atsiuntė man ne rašyto mašinėle laiško originalą, o jo kopiją, kurią pasirašė. Praėjus beveik 50 metų, manau, nebus nediskretiška pateikti „Santaros“ skaitytojams tą ilgą laišką (rašyba ir skyryba palikta beveik autentiška).

Kaunas, 1969 m. vasario 12 d.

Mielas, jaunasai, mano Bičiuli!

                      Šį kartą rašau gulėdamas (sirgdamas) lovoje – nelemtas dešiniosios rankos nervo uždegimas, vėl kažkokių slanksteliuose atsiradusių ataugų, – visai išstūmė mane iš rikiuotės ir stabdo, gal ir ilgam, o to laiko nedaug man tepaliko. Mano darbų paskutinįjį etapą – darbų… jau ne projektavimo srityje, bet praeities bėdų tvarkymo (archyvinės medžiagos, kai kurių reikšmingesnių prisiminimų, ypatingai 1939-1945 m. laikotarpio, nepriklausomybės laikų kovų ir t.t.).

                      Rašau šį laiškelį, o priešais turiu š.m. „Švyturio“ žurnalo Nr.1. Matydamas prieš save Jūsų Tėvą, ir prisimindamas anuos laikus, noriu trumpai štai ką pasakyti – retai kurią „prisiminimų“ knygą skaičiau su tokiu susidomėjimu, kaip „Žingsniai smėlyje“.

                      Rašytojo talentas, teigiamai veikiąs į skaitytoją, reiškiasi minčių ir faktų dėstymo nuoširdumu ir objektyvumu. Visi suminėti gyvenimo faktai laikotarpyje Ryga-Kaunas, dabar, perskaičius Signoro veikalą, atgyja man atminty iš naujo, – juk tais laikais ir aš jau buvau visiškai subrendęs žmogus. Tačiau dabar, svarstydamas tuos faktus, tą anų laikų gyvenimą pamačiau lyg per gerai pritaikytus man optinius stiklus, kurių anais laikais neturėjau, o ir man, atrodo, nestokojo. Dabar toji tikrovė atrodo daug aiškiau, – matai tokią, kokios jos būta.

                      Ar neatrodo paradoksalu, kad Vaižgantas buvo linkęs caro valdžios laikytis, o Vincas Kapsukas-Mickevičius – Lietuvos nepriklausomybės reikalauti. Ar neparadoksalu, kad Voldemaras skaitė protingu šlietis prie Maskvos ir tuo pačiu laiku nužudomi Karolis Požėla ir kt. Vaižgantas, kuris norėtų Vincą Kapsuką-Mickevičių matyti Lietuvos Respublikos prezidentu, tik su sąlyga, kad nebūtų jisai bolševiku, suprask – nebūtų nevykusios sistemos, ne ideologijos, tik sistemos puoselėtoju. Ar ne paradoksas, kai Smetonai pabėgus iš Lietuvos, atskubėjo Lietuvon Voldemaras, be jokios baimės iš bolševikų pusės?.. Ko?.. Kam talkininkauti?.. Negi vokiečiams?… Juk tuo laiku vokiečiai nei nemanė pulti Lietuvos. Visa tai rodo kažkokį blaškymąsi, nepastovumą, istorijos raidos nesupratimą. Jūsų Tėvelio būta žmogaus pramatančio ir nuoširdaus. Juk ir jo prisiminimai, su visais parodomais faktais, kaip ir pateisina anų laikų kitos pasaulėžiūros žmonių pagrįstą būgštavimą. Faktinai įvyko tai, kas jau buvo ruošiama nuo pat revoliucijos pradžios, ir visa jų laimė, ar nelaimė, kad jų kovos metodai dėl evoliucinės santvarkos palaikymo buvo netikę, neapgalvoti, neperspektyvūs. Tikrai būtų buvę visai protinga, jei, anot Vaižganto, būtume turėję Nepriklausomos Lietuvos prezidentu V. Kapsuką-Mickevičių. Būti prezidentu reikia turėti daug proto, išminties, ir, kas svarbiausia, žmoniškumo.

                      Būsiu labai dėkingas, jei pasveikintumėte nuo manęs šaunų Jubilijatą  Signorą Justiną Paleckį ir palinkėtumėte Jam geros sveikatos ir sėkmės lietuvių tautos kultūros saugojime ir puoselėjime.

                      Ta pačia proga norėtųsi pasisakyti dėl š.m. „Švyturio“ Nr.2., kuriame tilpo pasibjaurėjimo vertas kūrinys „Buržuazijos saulėlydis“, kuriuo debiutuoja (bent man taip atrodo) buvusio Lietuvos prezidento Antano Merkio sūnus – G. Merkys. Kad ir 16-os metų berniuko akimis žiūrint!… Tokie rašiniai literatūrai netinka, – jų poveikis į skaitytojus labai neigiamas. Bet kam, skaitant G. Merkio apybraižą apie savo nelaimės ištiktą tėvą, krenta į akis žemų pojūčių padiktuotas melas ir išsigalvojimas.

                      Man buvo labai malonu, kad Jūs supratote, ko aš siekiau kovoje dėl Ąžuolyno. Tikriau pasakius – dėl viso Kauno, o gal net nepaprasto gamtos eksponato išsaugojimo požiūriu, ir dėl visos Lietuvos.

                      Kaunas yra neapsakomai žiauriai darkomas ir nėr jėgų tam priešintis. Jei Miškų institutas, kuris taip kategoriškai buvo viešai, visas in corpore, su savo direktoriumi doc. Lukinu priešaky, pasisakęs dėl Ąžuolyno neliečiamybės ir jo restauravimo, buvo priverstas galų gale, kad ir su „apgailestavimu“ pripažinti, kad „ekonominiais sumetimais“ (?!) stadionas Ąžuolyne statytinas. Tad į kokią akligatvę mus veda Kauno tvarkytojų politika?… Ir tai ne vien Ąžuolynas, deja.

                      Aš jau nebeprojektuoju. Baigiau Gamtos tyrimo stotį ir tai viskas, tai paskutinis mano darbelis statybinėje architektūroje. Gyvendamas nuolatos Kaune, esu, deja, Kauno miesto vyr. architekto Miliūkščio ardomosios veiklos liudininkas. Ir mano pasisakymai spaudoje, kad ir plačios visuomenės remiami, kaip matote, jokių rezultatų nedavė.

                      Ar tai ne mūsų gyvenimo paradoksas – 15-os metų nesėkminga kova dėl Kauno miesto Viešosios bibliotekos statybos. Cirkas, stadionai, karuselės, šokių pavilionas, plaukiojimo baseinai ir t.t. – tai aktualu, nes tai pelninga. Gi biblioteka, koncertų salė, teatras, skaityklos ir pan.?! Ne, dar ne laikas! Va, naikinti darbininkų trumpalaikio poilsio vietą, kaip pav. Lampėdžiai, ir ten statyti kurortinius visasąjunginio masto 500 lovų viešbučius – puiku, tas pelninga!… O tai vis dėl to, kad Kaunas tvarkomas žmonių be plataus urbanistinio bei architektūrinio akiračio.

                      Daug architektūrinių miesto sužalojimų ir nevykusių planavimų yra padarę architektai ir inžinieriai prieškariniais laikais Kaune, o mes, komunistinės santvarkos architektai, dar pagiliname tas klaidas, kurias buvo padarę mūsų pirmtakai. Pavyzdžių aibės!

                      Anų laikų Kauno planavimas ir to planavimo realizavimas sutikdavo be galo įvairių juridinių ir finansinių kliūčių. O kokios gi dabar kliūtys? Kokios gali būti dabar kliūtys socialistinėje santvarkoje, po šimts velnių!?… O jų pasirodo dar daugiau, neįtikinančiai daugiau. Lyg koks kultūrinių reikalų sabotažininkas nukreipia mūsų reikalus kompromitacijos keliu.

                      Prieškariniais laikais Kaune turėjome patyrusį, išmokslintą, jauną architektą urbanistą arch. Kovalskį, ir kaip mes džiaugėmės, kad Kaunas galų gale bus tinkamai urbanistiniai tvarkomas. Arch. Kovalskio sprendimai buvo drąsūs, aiškūs ir estetiški. Žiūrint, nagrinėjant, jo sumanymus (vokiečių okupacijos laikais panašiai dirbo ir arch. Algirdas Prapuolenis, laike bombardavimo žuvęs Drezdene 1945 m.), tikrai linksma darydavosi, kad galų gale sulaukėm architekto, kuriam drąsiai tą milžinišką darbą galėtume patikėti. Neracionalus miesto planavimas miestui padaro labai daug žalos, o bibliotekos statybos sabotavimas – yra nusikaltimas mūsų miesto kultūrai. O tai įvyksta todėl, kad tokius svarbius klausimus sprendžiant, neatsiklausiama kompetetingų žmonių, o nutarimai daromi dažniausiai asmeniškai, savanaudiškai, suinteresuotų žmonių įtakoje. To nebūtų, jei miesto architektūros tvarkymo pareigūnai būtų ne vien morališkai, bet ir juridiškai atsakingi už savo klaidas.

                      Arch. Kovalskis atliko neįtikėtinai didelius darbus Kauno m. tvarkymo srityje – 22 urbanistiniai projektai, jų tarpe „Petro Vileišio“, dabar Tarybų aikštės projektas ir „Ąžuolyno parko projektas“ (2 variantai). Na ir ką gi?… Gražūs darbai – propagandai, o Kaunas buvo tvarkomas pagal „visaišmanačio kapitalo“… o dabar? Ir vėl: „ekonomijos sumetimais“… Deja, dabar mes tokio „Kovalskio“ neturime, jo vietoje tamsi, klaiki tuštuma!…

                      „Be knygos nėra mokslo, be mokslo nėra komunizmo“ mokė Leninas. Ir dar vis neišmokome, dar šiandieną nesupratome socialistinės santvarkos pagrindų. Dar turime vis aiškinti, įrodinėti ir kovoti dėl knygų reikalingumo. Kauno m. Viešoji biblioteka turi būti projektuojama dar šiais, Lenino jubiliejiniais, metais. Tai bibliotekai neišskiriamas sklypas, arba siūloma absoliučiai bibliotekai netinkamos vietos, pav. vis-a-vis Radijo fabriko Raudonosios Armijos prospekte ir pan. Biblioteka statytina tokioje vietovėje, kuri būtų lengvai pasiekiama iš visų Kauno priemiesčių. Taigi, rūmai statytini naujame miesto centre, netoli magistralinių kelių, ramesnėje vietoje. Tam tinka Tarybų aikštė, kaip savo laiku buvo išsprendęs Kauno m. vyr. architektas Miliūkštis, tačiau, dėja, dėl nesuprantamų priežasčių, arch. Miliūkštis Tarybų aikštės dalį užstatė kooperatyviniais namais, o pernai, skaudžiai pažeidęs urbanistinius principus, leido projektuoti Tarybų aikštėje… plaukiojimo baseinus. Tai tiek pat absurdinis sprendimas, kaip kad būtų nutaręs plaukiojimo baseinus įrengti Janonio aikštėje, Lenino paminklo vietoje. (Prisiminkime, kad penkiasdešimtaisiais metais buvo leista Tarybų aikštėje statyti Žemės ūkio Akademiją (!), ir jau buvo pradėta mūryti pastatai, tačiau pagaliau susiprato ir statyba buvo sustabdyta, o ir iš viso neleista, o sudėti fundamentai išardyti). O štai ir vėl 1958 m. parūpo kai kam Tarybų aikštė, – ėmė ir suprojektavo joje Kūno kultūros ir sporto kombinatą gamybinė grupė prie statybos ir architektūros reikalų skyriaus (Užs.Nr.3936). Pagamino net ir statybai darbo brėžinius. Krūva pinigėlio suplaukė į projektantų kišenes… Na ir ką? Gi nieko, tik aikštę sudarkė.

                      Na ir dabar 1968-1969 m.m. jau paruošta darbo brėžinių krūva. Dabar tai jau būtinai reikia statyti plaukiojimo baseinus, kad nesugalvotų kas numatyto dabar stadiono Ąžuolyne vietoj, statyti pagal senus, jau apmokėtus, projektus Tarybų aikštėje. Ir taip daina be galo: „urbanistinė“ Kauno miesto karuselė!…

                      Kauno Viešajai bibliotekai, pagal kruopščiausius apskaičiavimus, ligi 1972 m. reikalinga turėti tinkamą saugyklą minimum 2 milijonams egzempliorių, o toliau, būtinybės verčiami, turės statyti skaitytojų aptarnavimui rūmus, kur skaityklose ir abonementuose tilptų dar 2 milijonai spaudinių ir kur būtų ne mažiau kaip 1500-2000 skaitymo vietų. Todėl Kauno m. Vykdomasis komitetas nedelsiant turėtų išskirti žemės sklypą (min. 5 ha) naujų rūmų statybai ir turėtų tuoj pat, kuris nors patikimų projektavimo institutų pradėti naujų rūmų projektavimą. Kiek aš girdėjau, Kauno m. Viešosios bibliotekos direktorius tuo reikalu š.m. raštu kreipėsi į mūsų Partijos ir Valdžios centrus.

                      Aš manyčiau, kad būtų labai naudinga, jei Tamsta sugestionuotumei mūsų „Komjaunimo Tiesos“ redakciją, kad ji padarytų kuo plačiausią interviu su bibliotekos direktoriumi drg. Povilaičiu ir paskelbtų pokalbį savo spaudoje. Prie pastatymo tarybinės kultūros ir mokslo milžino Tarybų aikštėje turime prisidėti visi.  (Šios pastraipos paskutinis sakinys išbrauktas – bet taip, kad jį galima aiškiai perskaityti – J.V.P.).

                      Dovanok, kad kvaršinu pačiam galvą, tačiau toks jau yra tas amžinas nenuorama senis Žemkalnis.

                      Dar kartą su geriausiais linkėjimais Signorui ir Tamstai.

                                                                                     Jūsų Žemkalnis

                      P.S. Toks tas mano, lovoj rašytas, laiškas iškeverzuotas ir sunkiai išskaitomas, todėl daviau savo draugui perrašyti mašinėle, o šį keverzavimą palieku savo archyve.

Dėl šio laiško vertėtų, regis, paaiškinti, kad 1969 m. „Švyturio“ žurnalo pirmajame numeryje buvo patalpinta Justo Paleckio nuotrauka jo 70-mečio proga. Laiško autorius pateikia nuomonę ir apie jo prisiminimų knygą „Žingsniai smėlyje“, pasirodžiusią tuo metu. Labai kritiškai vertina Gedimino Merkio, Ministro pirmininko Antano Merkio sūnaus, publikaciją kitame „Švyturio“ numeryje, kurioje išjuoktas prieškarinio Kauno elitas, pabrėžiant polinkį į kortavimą ir panašiai. Itin įdomūs samprotavimai dėl istorinių dalykų – mane tais laikais gerokai nustebinę, kaip ir atviros Vytauto Žemkalnio kalbos. Laiškai akivaizdžiai liudija nenuoramos architekto veržlumą, sielojimąsį dėl architektūros, kultūros, švietimo reikalų ir jo žygius, kad būtų kitaip. Ir dar – kiekvienas gali įsivaizduoti, kokie drąsūs, aštrūs, argumentuoti buvo ir tais laikais skelbiami jo straipsniai.

Beje, mano Tėvas, tuo metu TSRS Aukščiausiosios tarybos Tautybių tarybos pirmininkas, to laiško dalykinę dalį nusprendė persiųsti į Vilnių, Ministrų tarybos pirmininkui J. Maniušiui. Tai nebuvo paprasta – AT spykerio aparatą sudarė tik padėjėjas ir sekretorė, kuri galėjo spausdinti mašinėle rusiškai. Tad Tėvas pats perspausdino laiško dalį lietuviškai ir pasiuntė su savo rekomendacija atkreipti dėmesį į V. Žemkalnio keliamas problemas.

Dabar sunku prisiminti, ką aš atsakydamas rašiau Vytautui Žemkalniui. Jo veikla ir sumanymai man buvo artimi ir suprantami, todėl kiek galėdamas palaikiau juos, pasitelkdamas ir vilniškius draugus „Komjaunimo tiesoje“.

Kai po beveik dviejų dešimtmečių 1987 metais buvau paskirtas LKP CK kultūros skyriaus vedėju, LTSR kompozitorių sąjungos suvažiavime susipažinau su muzikologų sekcijos pirmininku Vytautu Landsbergiu. Priėjęs pertraukos metu jis prisistatė (buvau apie jį girdėjęs) ir labai lipšniai perdavė geriausius linkėjimus nuo savo Tėvo. Sakiau, kad aš su malonumu prisimenu jaunystės laikų susitikimus ir bendravimą, prašiau perduoti ir jam pačius šilčiausius linkėjimus.

Atgimimo metais Vytautas Landsbergis savo Tėvą pakviesdavo į mitingus ir kitus renginius.  Jis vienas pirmųjų kalbėjo pirmajame Sąjūdžio suvažiavime ir buvo audringai sutiktas – kaip vienas iš žinomų prieškarinės Lietuvos žmonių, respublikos tęstinumo simbolių. Juozas Urbšys, deja, dėl sveikatos būklės to vaidmens atlikti jau negalėjo.

1993 metų gegužyje atėjo žinia apie senojo architekto mirtį – tų metų kovą jam buvo sukakę šimtas metų. Tuo metu dirbau prezidento Algirdo Brazausko patarėju užsienio politikai. Laidotuvių organizatoriai pranešė, kad velionis bus pašarvotas Šv. Mykolo bažnyčioje. Pareikšti pagarbą Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui panoro prezidentas, lydimas patarėjo švietimui ir mokslui akademiko Algirdo Gaižučio, o taip pat Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas. Prisijungiau ir aš, prisimindamas seną pažintį.

Prie bažnyčios nemažai žmonių, daugiausia moterėlės. Einame keturiese, iš paskos apsaugos karininkai. Iš kai kurių susirinkusiųjų lūpų nelabai tinkantis šventoriui šnypštimas: „Šlykštynės, rūpužės…“. Dingtelėjo mintis – velioniui tikrai būtų svetimas toks elgesys. Pačioje bažnyčioje jau deranti tai valandai pagarbi tyla, jokių replikų.

Skraidymo į Briuselį ir Strasbūrą metais susidomėjęs perskaičiau Vytauto Landsbergio – Žemkalnio prisiminimų knygą, sudarytą ir parengtą jo sūnaus – „Iš atminties ekrano“ (Rašyta ir pasakota). Joje radau ir patvirtinimą to epizodo, apie kurį knygos autorius man pasakojo „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Juozas Vitas „1941 m. kovo 19 d. suorganizavo Vyriausybės ir teatro darbuotojų atstovų komisiją, dalyvaujant kompartijos atstovui, o pirmininkaujant Justui Paleckiui“. Išklausius architekto Vytauto Žemkalnio pranešimą, išdiskutavus ir visapusiškai apsvarsčius „nustatyta, kad Operos ir baleto rūmai turėtų būti statomi Vilniuje prie Neries“.

Skaičiau tą knygą ir vėl pajutau to „amžino nenuoramos“, kaip jis pats save pavadino laiške į Maskvą, dvasią ir nuotykius. Išties, knygoje tarsi ekrane matai ilgą, margą, vingiuotą šimtametį kelią žmogaus, kuriam Lietuva visada buvo brangi, kuris iš toli ieškojo ir rado takus atgalios į Tėvynę.

„Santara“      2015  Nr 113/114    Pavasaris

Pateikiu savo tinklaraščio tekstą apie knygą, rašytą 2014-jų liepą.

Rengiant knygą malonu buvo bendradarbiauti su leidyklos „Algimantas“ direktoriumi A. Semaška, su dailininku R. Tumasoniu, dėkingas visai man talkinusiai padėjėjų komandai. Kadangi knygos leidimui panaudotos Europos Parlamento lėšos, ji pateks į bibliotekas, bus dalinama nemokamai.

Pirmoji knygos dalis – apie dešimtį metų Europos Parlamente (2004-2014 metai). Atrinkęs sudėjau aktualesnius tinklaraščio tekstus, kuriuos kiekvieną savaitę skelbdavau savo interneto svetainėje. Tarsi dienoraščio užrašai, Europos Parlamento kronika, jie atspindi kasdienį darbą. Prie kiekvieno teksto pridėjau tikslią jo parašymo datą. Jeigu nuo to laiko kas nors iš esmės keitėsi, žvelgiant iš 2014 metų vidurio, pridėjau trumpus Post Scriptum – P.S.

Kai kas manęs paklausia: ar nenusivyliau Europos Sąjunga po tų dešimties metų Europos Parlamente? Galiu tvirtai atsakyti – ne. Mačiau įvairiausius veidus ir situacijas Briuselio bei Strasbūro salėse, kabinetuose, koridoriuose, pasitaikė patirti egoizmą, laiko švaistymą, pasipūtimą, savo asmenybės ir savo šalies atgrasų aukštinimą. Bet gerokai dažniau jaučiau draugiškumą, norą padėti naujokams, mačiau įtemptą darbą, išgyvenimus dėl Europos Sąjungos reikalų ir ateities, konkrečius veiksmus ES bei jos piliečių labui. Daug kartų esu sakęs įvairiose Lietuvos vietose, kai diskutuodavome apie ateitį: taip, Europos Sąjunga dažnai atrodo nerangi, biurokratiška, sustabarėjusi. Bet ne tik ir ne tiek dėl eurokratų nepaslankumo. Europos Sąjunga yra labai demokratiška, griežtai laikosi visų teisinių procedūrų. Svarbiausi sprendimai yra priimami vienbalsiai, net ir mažiausia šalis gali juos blokuoti. Taip, nematytas žmonijos istorijoje eksperimentas – ne kardu ir prievarta sulipdyta imperija, o laisvanoriška valstybių sąjunga – gali nepasiteisinti. Taip, toji toli gražu ne tobula sąjunga gali iširti.

Esu įsitikinęs, kad tai būtų tragedija ne tik europiečiams. Tai būtų pavojaus signalas, kad visas pasaulis stovi ant bedugnės krašto, ant susinaikinimo ribos. Kodėl aš taip mąstau? Ar neperlenkiu? Atsakymą galima rasti knygoje.

Apie europarlamentaro darbą pasakoju, neslėpdamas savo socialdemokratinių įsitikinimų. Nerimta būtų įtikinėti, kad socialdemokratų partija yra išskirtinė, kažkuo geresnė už kitas. Taip nėra. Tačiau esu tikras, kad socialinio teisingumo, jautrumo ir pagalbos silpniesiems, bet kokia kaina pelno siekiančiųjų sutramdymo labai reikia – ir visai ES, ir atskiroms valstybėms. Taip pat kaip ir atkirčio agresyviam nacionalizmui, o ypač didžiųjų valstybių šovinizmui. Atrodė, kad Europa pasimokė iš skaudžios istorijos. Tačiau vėl savos tautos iškėlimas ir kitų žeminimas iškiša savo nuodingą geluonį ne vienoje Europos valstybėje.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas paskelbė savo garsiąją deklaraciją, kuri padėjo pagrindus Europos bendrijai, virtusiai sąjunga, 1950-aisiais. Tais metais man sukako aštuoneri. Jau skaitydavau laikraščius. Žinoma, Anglies ir plieno sąjungos įkūrimas po kelerių metų, Romos sutartis 1956-aisiais tarybinėje spaudoje buvo pateikiama pagal V. Lenino tezę: „Europos sąjunga arba neįmanoma, arba reakcinga“. Kai pirmą kartą 1966-aisiais teko apsilankyti „kapitalistiniame pasaulyje“, Italijoje, suprantama, nemaniau, kad įžengiu į besivienijančios Europos šalį. Vėliau teko vis labiau ir dažniau susipažinti su Europos Bendrijos sėkmėmis ir nesėkmėmis, bandymais kurti politinę sąjungą.

Čia jau apie antrąją knygos dalį. Taigi, kaip septintajame, aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tuomet dar nelaisvoje Lietuvoje, rašydavo apie „kapitalistines“ Vakarų Europos valstybes? Nesakau, kad mano tekstai ypač tipiški arba, atvirkščiai, išskirtiniai. Daug kas iš Lietuvos žurnalistų stengėsi pažvelgti į tolimąją Europą kiek įmanoma nešališkai, neprikaišiodamas per daug ideologinių klišių. Būdamas jaunas jaunimo laikraščio korespondentas emocingai ir plačiai liejau įspūdžius apie svaiginamai gražią Italiją. Apie Angliją jau ramiau rašiau po kelerių metų, jau mokydamasis Maskvoje Aukštojoje diplomatinėje mokykloje. Tekstai apie Šveicariją, Lichtenšteiną, o ir Paryžių parašyti tuo metu, kai dirbau TSRS užsienio reikalų ministerijoje. Dėl vietos stokos reikėjo trumpinti, bet įvadinis skyrius iš mano knygos „Šveicarų piramidės“ – Bešalio, Entuziasto ir Skeptiko „trialogas“ apie šią šalį – pateiktas nepakeitus nė vienos raidės. Peržiūrėdamas tuos tekstus suvokiu, kad kai ką reikėtų paaiškinti šiandieniniam skaitytojui, o kartu priminti minėtų valstybių kelią į Europos Sąjungą arba santykius su ja. Todėl po kiekvieno skyrelio vėl pateikiu P.S.

Jei kas įdėmiau paskaitys antrąją dalį, supras, kad daug kas tuomet žavėjo besivienijančioje Europoje už geležinės uždangos – tai ir stengiausi  perteikti. Daug kas ir nepatiko – ne tik dėl ideologinio indoktrinavimo ar vienpusiškos informacijos. Beje, kai kurie dalykai, atkeliavę pas mus iš Vakarų, man iki šiol yra nepriimtini.

Tuo metu Vakarų mokslininkai, politologai daug diskutavo apie konvergencijos teoriją. Tarybų Sąjungoje apie tai jokių kalbų negalėjo būti, ji buvo vertinama kaip visiškai nepriimtina, ideologiškai pavojinga. Toji teorija skelbė: kapitalizmas ir socializmas panašėja, vis daugiau perima vienas iš kito. Man tuomet atrodė, kad toje teorijoje yra racijos. Dirbdamas diplomatinėje tarnyboje galėjau pastebėti, kaip abi sistemos veikia viena kitą suartėjimo linkme. Kapitalizmas, įgijęs pavojingą varžovą, palaipsniui daug ką perėmė iš socializmo siekių ir praktikos, o pastarasis – nemažiau iš konkuruojančios sistemos. Kaip tik dėl to XIX amžiaus K. Markso, o ir Č. Dikenso bei daugybės kitų aprašytas „bjaurusis kapitalizmas“ po šimtmečio Vakarų Europoje įgavo kitokį veidą – socialinės rinkos ekonomikos veidą. O 1920-ųjų „karinio komunizmo“ ar ketvirto dešimtmečio „stalininio teroro“ metų nepalyginsi su L. Brežnevo epocha ar, tuo labiau, su M. Gorbačiovo laikais.

Ir vis dėlto kapitalizmas keitėsi sparčiau ir lanksčiau. Ten, spaudžiant darbininkų, socialdemokratiniam judėjimui, konkurencinėje kovoje su socializmu pavyko sukurti, ypač Skandinavijos kraštuose, rinkos ekonomiką kartu su socialiniu tinklu silpniesiems palaikyti. „Kareivinių socializmas“ irgi keitėsi, bet vienos partijos monopolija, prievartos mechanizmas kaustė pažangą. M. Gorbačiovo pertvarka siekta sukurti „socializmą su žmogišku veidu“, ką mėgino daryti ir Čekoslovakijos komunistai dar 1968 metais. Nepavyko. Atlaisvinus prievartos varžtus dauguma žmonių įvairiose mūsų kontinento valstybėse balsavo už kitą kelią – europietiškas vertybes, priartėjimą prie Europos Sąjungos.

Liberalaus kapitalizmo „atsipalaidavimas“, išnykus pavojingai alternatyvai, buvo palankus dešiniosioms partijoms, pasikliaujančiomis visagale rinkos ranka. Tai jos panaikino apribojimus nepasotinamiems finansininkų apetitams, avantiūroms ir viršpelniams. Dėl to aštuoniems dešimtmečiams praėjus po 1929-jų „didžiosios depresijos“ pasaulį vėl užklupo iki šiol neįveikta finansinė ir ekonominė krizė. Prireikė tokio baisaus sukrėtimo, lipimo iš krizės ne turtingųjų, o nepasiturinčių sąskaita – tai matėme daugelyje ES valstybių – kad Europa padarytų išvadas. Dabar, kai daugumoje ES šalių valdžioje socialdemokratai, kuriama bankų sąjunga, kuri neleis gelbėti bankus mokesčių mokėtojų pinigais, dėmesys sutelkiamas ne tik į taupymą, o į ekonominį augimą, darbo vietų kūrimą.

O paieškos geresnės, tobulesnės visuomenės, kur vyrautų socialinis teisingumas ir solidarumas, derama atjauta silpnesniesiems, niekada nesiliaus.

„Europa tolima ir artima”. Justas Vincas Paleckis. Vilnius: Algimantas, 2014. 447 p.

„(Ne)emigruosiu! Kodėl aš taip pasirinkau?”. Vilnius: Petro ofsetas, 2013. 215 p.