Visą knygą galima surasti čia: http://media.search.lt/GetFile.php?OID=178140&filetype=10

Pateikiu „Gyvenimo trikampyje“ įžangą. Norėčiau pridurti, kad rengdami knygą spaudai labai gerai sutarėme su leidyklos „Danielius“ direktoriumi D. Mickevičiumi, su dailininkais J. Vėgėle, J. Varnu.

Kam skirta ši knyga – profesoriui ar mokinukui, bedarbiui ar verslininkui, studentui ar tiesiog žmogui gatvėje, kažką girdėjusiam apie paslaptingus Briuselio bei Strasbūro koridorius ir norinčiam sužinoti daugiau? Viliuosi, kad knygoje kiekvienas įvairaus amžiaus, įvairaus išsilavinimo ar polinkių skaitytojas atras kažką pagal savo skonį.

Visą gyvenimą, dar nuo mokyklos laikų, turėjau ir turiu potraukį pasižymėti užrašų knygelėje tai, kas aktualu, kas domina, kas gali praversti ateityje. Kai septyniolikos metų pradėjau dirbti jaunimo dienraščio redakcijoje, žurnalistinis bloknotas kartu su rašikliu tapo pagrindiniais darbo įrankiais. Su jais nesiskiriu ir dabar, nors kompiuterių amžiuje tenka naudotis ir modernesnėmis priemonėmis. Iš savo europarlamentaro užrašų sudėjau į šią knygą daug pastebėjimų, skaičių, žinių apie Europos Sąjungą. Ji šiandien mūsų šalyje tikrai populiari. Lyg burtažodį kartojame: ES padės, pamokys, skirs pinigų… Iš tiesų į Lietuvą nuo 2007–ųjų per septynerius metus atkeliaus beveik 37 mlrd. litų – daugiau kaip po 5,3 mlrd. litų kasmet. Tai sudaro apie 23,6 proc. mūsų šalies biudžeto arba apie 6 procentus mūsų bendro vidaus produkto. Priminsiu, kad garsusis Maršalo planas suteikė pokario Vokietijai pagalbą, sudarančią tik 1 procentą jos BVP. Kitaip tariant, į kiekvieno Lietuvos piliečio kišenę kasmet iš Briuselio pribyrės apie 1 600 litų. Žinoma, tos lėšos bus paskirstomos kitaip, pagal griežtas ES taisykles – per įvairius projektus, išmokas.

Knygoje labai stengiausi parodyti, kad ES svarbi Lietuvai, o mes – Briuseliui toli gražu ne tik per eurų ir litų prizmę. Europos Sąjunga – tai taika, demokratija, laisvė, solidarumas, pagalba atsilikusiems, silpnesniems. Ne be reikalo mūsų liberalai tvirtina, kad ES esanti „per daug socialdemokratiška“ (mano nuomone, galėtų ir turėtų būti dar socialdemokratiškesnė). Pirmeiviškas Europos Sąjungos pobūdis – pavyzdys ir kitiems žemynams. Labai svarbu, kad ES ekonomiškai stiprėtų. Tačiau dar svarbiau – kad ir ateityje rodytų pavyzdį socialinių reikalų sutvarkyme, skirtumų tarp pirmyn pažengusių ir atsilikusių valstybių bei regionų išlyginime. Jei to nebus, gali nelikti ir ES, ir vilties kažką teisingesnio, geresnio sukurti pasaulio sutvarkyme.

Jau daugiau kaip dvejus su puse metų dirbu Europos Parlamente. 2007-ieji – kadencijos pusiaukelė – esame išrinkti penkeriems metams. Per tą laiką arti šimto kartų skridau maršrutu Vilnius – Briuselis ir atgal, apie trisdešimt kartų – iš Vilniaus į Strasbūrą. Mano užrašų knygelėje susikaupė daug pastebėjimų apie Europos Sąjungos mechanizmo apsisukimus, apie mūsų šalies vietą šioje gan painioje sistemoje, apie Parlamentą, kuriame dirbu, apie susitikimus su rinkėjais Lietuvoje. Ši knyga – tai savotiška ataskaita rinkėjams. Tiems šimtui penkiasdešimt tūkstančių Lietuvos žmonių, kurie per rinkimus į Europos Parlamentą balsavo už socialdemokratų partijos kandidatus, tarp jų – šimtui dviems tūkstančiams, bendrame partijos sąraše išskyrusių mano pavardę. Jų pasirinkimo dėka aš patekau į tą magišką gyvenimo trikampį: Vilnius–Briuselis–Strasbūras. Kiekvienas europarlamentaras turi savo trikampį, tačiau nuo kitų jis skiriasi tik vienu kampu: mano Vilnius, o mano kolegų –Varšuva, Budapeštas, Roma, Lisabona… Kiti du kampai visų vienodi: Briuselis ir Strasbūras. Tik nepainiokime su kitu trikampiu. Bermudų trikampis susijęs su mistika, paslaptimis, pražūtimis. Mūsų trikampis – su aiškia vizija, realia viltimi. Bermudų trikampis egzistuojam tam, kad paklystume, mūsų trikampis – kad surastume.

Ką gi pavyko nuveikti per tuos pustrečių metų? Statistika liudija: 54 kartus kalbėta EP plenarinėse sesijose, pateikti 27 klausimai Europos komisijos komisarams, dalyvauta Parlamento rezoliucijų siūlymuose. Ne kartą teko būti šešėliniu pranešėju – Baltijos jūros strategijos, Serbijos pasiruošimo įstoti į ES ir kitais svarbiais klausimais. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek kalbėta, replikuota, siūlyta frakcijos ir komitetų posėdžiuose, internacionalinėse grupėse, parlamentinio bendradarbiavimo komitetuose su atskiromis šalimis. Problemas, kurias kėliau, dažniausiai lėmė mano dalyvavimas pagrindiniame ir pakaitiniuose komitetuose. Tad suprantama, kad koncentruotasi į užsienio politiką, taip pat aplinkosaugą, sveikatą, vartotojų teises. Bet ne tik. Frakcija patikėdavo man kalbėti ir kitomis labai įvairiomis temomis.

Visada, kai tik būdavo įmanoma, stengiausi „užkabinti“ Lietuvai aktualias problemas, pabrėžti mūsų interesus, kartu galvodamas apie bendrą ir svarbų visiems ES piliečiams europinį interesą. Taigi teko, jeigu galima taip pasakyti, „šaudyti“ į daugelį labai skirtingų taikinių. Bet šalia to išskirčiau kelis pagrindinius taikinius, į kuriuos „šaudžiau“ ir kalbose plenariniuose posėdžiuose, ir klausimuose EK komisarams, ir publikacijomis Lietuvoje. Tai siekis, kad JAV atsisakytų vizų režimo piliečiams iš naujųjų ES šalių. Tai Kaliningrado srities pavertimas Rusijos–ES bendradarbiavimo poligonu (pavyko organizuoti EP delegacijos vizitą į šią sritį). Tai siūlymai sukurti specialų ES fondą skausmingoms „protų nutekėjimo“ iš naujųjų ES valstybių į senąsias pasekmėms mažinti. Tai speciali konferencija Parlamente, kurią organizavome su vokiečiais ir lenkais, skirta stambiaplokščių namų renovavimui ir apšiltinimui – kad ES skirtų daugiau lėšų tokiems projektams. Esu tikras, kad visi šie keturi taikiniai svarbūs Lietuvai, daugeliui mūsų piliečių – kaip ir kitų europiečių.

Kaip ir kiekvienas europarlamentaras, kasmet turiu teisę pakviesti į Briuselį arba Strasbūrą 100 savo šalies piliečių, kurie atvyksta į vieną iš dviejų ES sostinių autobusais. Per pusę kadencijos mano kvietimu Briuselyje ar Strasbūre viešėjo per 300 žmonių iš Lietuvos. Pirmojoje „mano“ grupėje važiavo mokytojai iš įvairiausių Lietuvos vietovių. Juos atrinkti padėjo profesinės sąjungos. Prisipažinsiu, kad šią profesiją (šalia gydytojo) ypač gerbiu ir vertinu. Ne tik dėl to, kad abu mano tėvai yra dirbę mokytojais – svarbiausia, kad be gerų mokytojų nesulauksime geros ateities nei Lietuvoje, nei visoje Europoje. Kitose autobusinėse grupėse važiavo įvairiausių profesijų, interesų, įvairaus amžiaus žmonės – ir senimas, ir jaunimas. Susitikimuose su atvykusiais svečiais visada pabrėždavau, kad jie privalėtų tapti veikliais ir išradingais ES „ambasadoriais“ savo miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Kadangi sulaukiu labai daug siūlymų iš norinčių vykti, atrinkti padeda LSDP būstinė ir skyriai, LSDP jaunimiečiai. Manau, kad labai svarbi grupė buvo rekomenduota Tautinių mažumų departamento. Joje vyko Lietuvos lenkų, rusų, bulgarų, vengrų, vokiečių, libaniečių atstovai, taip pat žmonės iš lietuvių bendrijų Lenkijoje, Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje.

Smalsesnis skaitytojas nesunkiai gali sužinoti, kur esu bet kurią darbo dieną, ką veikiu. Savo interneto tinklapyje (www.paleckis.lt) skelbiu savo darbotvarkę – ko gero, vienintelis iš Lietuvoje rinktų europarlamentarų, o ir kolegos iš kitų šalių tai daro labai retai. Tinklapyje galima rasti ne tik mano kalbas EP, klausimus EK komisarams, bet ir mano komentarus, interviu, mano biuro pranešimus spaudai. Nuo 2006–ųjų rudens pradėjau rašyti internetinį dienoraštį „Blog‘ą“, kurį skaitytojas gali rasti ir šioje knygoje. Tinklapio skyrelis „Socialistų naujienos“ supažindina su Europos socialdemokratų ir socialistų veikla, „Kairioji vaivorykštė“ – su Lietuvos kairiųjų balsais. Kiekvieną savaitę internete pasirodo klausimas, paprastai ES tematika, į kurį atsako tinklapio lankytojai. Knygoje pasakoju apie savo paties atliktus darbus. Tačiau dar daugiau joje atsispindi įvairiausios Europos Sąjungos aktualijos, svarbios Lietuvai ir viso Europos Parlamento veikla per pastaruosius metus. Dirbdamas Europos Parlamente reguliariai rašiau komentarus, duodavau interviu Lietuvos spaudai, televizijai ir radijui. Dalį jų, kiek patrumpinęs, pateikiu skaitytojams, pabrėždamas, kad tie rašiniai atspindi konkretaus laiko – prieš dvejus metus, pernykštes ar naujesnes – aktualijas. Skelbiami ir reikšmingesnių mano kalbų bei paklausimų Parlamente tekstai.

Per tuos metus teko ne tik kas savaitę keliauti į dvi Europos sostines, bet ir apsilankyti 21 valstybėje. Į jas vykau su Europos Parlamento delegacijomis, kviečiamas skaityti pranešimus tarptautinėse konferencijose, dalyvauti vienos ar kitos šalies rinkimų kampanijoje. Tų kelionių įspūdžiai taip pat atsispindi daugelyje rašinių. Visados pabrėžiu, kad europarlamentaras bus politiškai raišas, jeigu jis kvėpuos tiktai Briuselio, Strasbūro ir savo šalies sostinės įstaigų oru. Išvykimai į Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus (apsilankiau 28 miestuose ir rajonuose) man buvo yra ir bus tarsi gurkšnis šviežio oro. Karštos diskusijos, teikiamų klausimų ir pasiūlymų 8 pobūdis, reakcija į mano iškeltas problemas – tai tarsi Lietuvos žmonių nuotaikas atspindintis barometras, į kurio parodymus būtina atsižvelgti balsuojant Strasbūre ar Briuselyje. Pasakoju čia, pasitelkęs vietos spaudą, ir apie tą šviežio oro gurkšnį.

Šioje knygoje rasite ne tik mano rašinių. Dėkingas profesoriams, ekonomistams Jonui Čičinskui ir Povilui Gyliui, kurie pateikė reikšmingas publikacijas apie Europos Sąjungos ekonomines ir socialines problemas, taip pat verslininkui Tomui Juškai, kuris pasidalijo savo mintimis, kaip kurti geresnį gyvenimą Lietuvoje. Parinkau daug informacijos apie patį EP, ES ir jos institucijų veiklą, galimybes, kuriomis gali pasinaudoti Lietuvos piliečiai. Apie mūsų kaimynus Sąjungoje, įvairų tautų charakterį – nuo Baltijos iki Atlanto, nuo Šiaurės iki Viduržemio jūros – pasakoja ir sausi skaičiai, ir gaivios šypsenos. Atkreipkime dėmesį į jas. Švedai ir italai, olandai ir ispanai juokiasi daugiausiai ne iš kitų, kaip kad pas mus įprasta, o iš savęs, hiperbolizuotai pašiepdami savo tautiečius. Kaip ten bebūtų, juoktis visada sveika. O kartu daugiau sužinoti apie tą visų linksniuojamą, pagiriamą ir pakeiksnojamą Europos Sąjungą.

„Gyvenimas trikampyje: Vilnius, Briuselis, Strasbūras”. Justas Vincas Paleckis.Vilnius: Danielius, 2007. 334 p.